Pradėjęs patetišku tonu apie tautą ištikusias negandas, užslinkus atėjūnų ordoms, šnekėjęs apie pasipriešinimo okupantui peripetijas, staiga kunigas užlūžusiu balsu paklausė ir dar kartą perklausė (savęs, susirinkusios minios, Dievo?): o kam mes trukdėm, – plėšėm dirvonus, auginom bekonus, siuntėm produkciją į Europą, žaidėm krepšinį, – už ką mums tie sekę išbandymai, žudynės, trėmimai, doriausiųjų ir geriausiųjų žmonių persekiojimai? Sakydamas šiuos žodžius tąkart A.Svarinskas pravirko arba beveik pravirko ir, užsidengęs delnu akis, pasitraukė į pašalį nepabaigęs kalbos.
Prabėgus tiek metų, išsitrynė beveik visos laiko ir vietos aplinkybės, tačiau žodžiai „kam mes trukdėm" tvinksi iki šiol. Tai brachilogija“; gr. brachys – trumpas: dabar brachilogija paprastai vadiname kraštutinai sutrauktą teiginį, kuris tampa neaiškiu dėl pernelyg didelio savo lakoniškumo.
Iš tiesų, brachilogijos neužbaigtumas visados bado akis, todėl ji kaip kalbos figūra prašosi būti patikslinta, papildyta, kaip loginė užduotis išplėtojama iki logikos ribų pabaigos, taigi, kaip atrodo, ir čia žodžius „kam mes trukdėm“ nevalingai savo vaizduotėje papildžiau žodžiais „už ką mums tie sekę išbandymai“, tarsi taip būtų privalėjęs byloti A.Svarinskas, jeigu likimas būtų leidęs jam tąkart užbaigti kalbą, ramiai sudėliojant visus loginius akcentus. Tačiau tokiu neužbaigtumu šis klausimas skamba dar skaudžiau, palieka kaip neužgyjanti, maudulį pumpuojanti žaizda.
Klausimas „kam mes trukdėm ar trukdom“ aptartu atveju yra išgrynintas retorinis klausimas be tikslaus adresato. Šiaip ar taip, šis klausimas jau tikrai nėra adresuojamas tų negandų kaltininkui, nepuoselėjant iliuzijų rasti kažkokį nuomonių balansą su atėjūnu, o – priešingai – įrėmina ir paryškina ilgai gludintos logikos apie nesikišimo išmintį ( netrukdymą) katastrofos pavyzdį.
Tiesa sakant, šiandien neretai jau atviru tekstu kalbama apie tai, kad lipšnumu kažin ar įmanomą užkirsti kelią iškrypėliškų refleksų nusikaltėliams, tačiau nemažėja ir orios mimikos analitikų, kurie baudžiasi pateikti tobulai racionalų įvykių paaiškinimą, kaip būtinąją visuminės tiesos sudedamąją dalį pagarbiai traktuodami agresoriaus požiūrį, reikalaudami atsižvelgti į karo kurstytojų plėšrūniškus interesus. Tačiau leiskite suabejoti dėl to, kad kažin ar pavyks sukurti naujo tipo logiką ir padauginti išminties resursus pasaulyje tokiu būdu. t. y. ištobulinus Kremliaus šeimininkų išangių uostymo meno sugebėjimus.
Vis dėlto grįžkime prie Ukrainos pavyzdžio, įvertinę agresijos suintensyvėjimą, naujus teroristų išpuolius. Kam trukdo ar gali trukdyti nepriklausoma ir demokratinė Ukraina?
Tačiau šis retorinis ir iš esmės kritinės intencijos klausimas staiga įgytų nešvankų dalykinį pobūdį, jeigu bent mažiausia dalele imtume rimtai traktuoti poringes apie Rusijos negalimumą tapti imperija (tarsi imperija būtų kažkokia visuotinai godotina vertybė) arba anosios neapginamumą (o, Viešpatie, dar klaikesnė verbalinė konstrukcija branduolinių ginklų epochoje) be Ukrainos vasalinio statuso Rusijos atžvilgiu.
Be jokių išlygų šįkart sakau, kad tokius lozungus dauginantys žmonės savo dvišakio liežuvio nešvankumu dabar jau pranoksta net garsiausius prabėgusių laikų rasizmo teoretikus, o nelegalų pobūdį įgijusio klausimo ir išgalvoto atsakymo gretinimo sekos vadinamoji racionalizacija užbrėžia pavyzdį kaip galima būtų bandyti pateisinti net pačius didžiausius nusikaltimus.
Buvęs V.Putino aplinkos veikėjas pasidalijo su žurnalistais savo įžvalgomis, kad, galimas daiktas, prasidėję teroristų puolimai naujomis kryptimis Rytų Ukrainoje, žudant civilius žmones, yra kerštingas V. Putino atsakas Vakarų šalių lyderiams, kurie, nesugebėdami nuslėpti savo pasibodėjimo, nepakvietė Rusijos prezidento į dar vieną forumą. Taigi, reikia suprasti, V.Putinas rašo laišką kolegoms vaikų lavonais, raketų salvėmis sudraskytų gatvės praeivių kūnų liekanomis, išdrabstytomis žmonių žarnomis ant šaligatvio, išlietu krauju ant sniego. Tokia štai rusiško tipo racionalizacija užklupo mus visus, kai drauge kyla klausimas – koks logiškai subalansuotas atsakymas čia derėtų?
Kaip yra pasakojama, Staliną kankino labai savotiškas užpakalinių galūnių apsigimimas, apsunkinęs vaikščiojimą, o būtent dviejų priekinių kiekvienos kojos pirštų suaugimas, dėl ko, kaip yra dar pasakojama, tautų vadui buvo gaminama speciali ortopedinė avalynė, pritaikyta tokiai prieškanopinei pėdai.
Kaip matome iš kino filmų, siekiančių išorinio vaizduojamo objekto panašumo, Stalinas vaikščiojo labai atsargiai, tykiai, savo ruožtu, nesunku pastebėti, įpėdinis V.Putinas paprastai krypuoja labai energingai, staigiai užsimodamas, be jokių kompleksų. Ar tai byloja apie kažkokios evoliucijos ( involiucijos) faktą?
Tarkime, V.Putinui sąžinė nebeskauda, bet galbūt skauda kanopas, taip smarkiai bildėjus per visą dieną.
V.Putinas vėl siunčia naujas skeltanagių formuotes į Ukrainą, Alfonso Nykos-Niliūno žodžiais tariant, puola „kraujuotom nuo arklienos lūpom Aukso Orda“.
