Na, bet šunys loja, o karavanas eina toliau. Tik tegul jis eina pro šalį. Čia jau turiu omeny ir migrantų vargetų iš kitų šalių temą. Po išpuolių Paryžiuje (o tai buvo nerimstančio teroristų siausmo tęsinys) iškėliau mintį, kad dėl konservatyvios ir, neslėpkime, provincialios migracijos politikos Lietuva kol kas gali išvengti pavojų, kurie šiuo metu kamuoja atvykėlių juodadarbių perpildytas ES senbuves.
Tačiau po šių pasvarstymų aš ar panašiai mąstantys kosmopolitai buvome priskirti nublūdusių tautininkų veislei, apkaltinti rasizmu, mums diagnozuotas megztų berečių sindromas.
Vien todėl, kad abejojame nusikaltėlių, kurie užpuolė „Charlie Hebdo“ redakciją, tyrumu. Dar todėl, kad stebimės ir garsiai klausiame, kodėl būtent islamas, tauriai vadinamas taikos religija, nuolat pritraukia galvažudžių ir apauga fanatikais.
Taip pat todėl, kad nepateisintume žudynių net dėl satyros ir manome, kad demokratinėje šalyje žodžio laisvės negali varžyti jokia, kad ir stačiai dievobaiminga, visuomenės atauga.
Priminiau akivaizdų faktą, kad praeitame šimtmetyje mielai įsileidusios srautus skurdžių iš įvairių regionų didžiosios Europos valstybės susidūrė su problemomis, kurios ilgainiui tapo lėtinėmis. Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Italija nebeslepia nuo pasaulio, dėl ko šiandien spjaudosi. Būtume kvailiai, jei sektume jų pavyzdžiu. Metas numatyti bent kelis žingsnius į priekį.
Viena tų bėdų – tai specifiniai nusikaltimai, kurių papročius puoselėja skirtingos suįžūlėjusių svečių grupės. Pavyzdžiui, Rytų europiečiai, tarp jų – ir lietuviai, parodė, kas yra kova už būvį pasitelkiant kastetus ir beisbolo lazdas, taip pat, kad peiliu galima ne tik atpjauti, bet ir papjauti. O štai iš Alacho globojamų kraštų vis padvelkia fanatizmu, atmieštu religiniais įsitikinimais.
Laimė, terorizmo metastazės pelkėtos Marijos žemelės dar nepasiekė. Visų pirma, todėl, kad musulmonai, kurių skaičius čia kuklesnis nei kuklus, lietaus šalyje per kartas puikiai pritapę, yra nuosaikūs.
Tačiau islamistų organizacijų įtaka po planetą plinta žaibišku greičiu. Jei ir čia naujųjų atvykėlių, jaučiančių ypatingą potraukį puolamajam džihadui, telktųsi tūkstančiai kaip, tarkime, Paryžiuje ar Londone, tai neabejotinai pogrindyje imtų kurtis terorizmo židiniai. Susidorojimo su kitamaniais ideologija skausmingai išpamptų.
Vargu ar norėtumėte jaustis nesaugūs savo pačių namuose už tai, kad išpažįstate kitą Dievą ir mėgstate pajuokauti kitaip nei į Alacho tarnų ratą įsispraudę banditai, o tuo metu dar turėtumėte demonstruoti dirbtinas tolerancijos šypsenas pro sukąstus dantis.
Vargu ir ar dėl to patogiai jaustųsi vietinė musulmonų bendruomenė, juk jos vardas nuo pat Vytauto Didžiojo laikų pirmą kartą būtų suterštas dėl tų, kurie su ginklais rankose šiandien kartoja: „Mūsų troškimas mirti dėl Alacho daug didesnis už jūsų troškimą gyventi“. O dar į karą mėgintų aistringai, kone su šventa misija kištis pasaulio ginklų milžinė Amerika, ir tuomet jau – chaosas užtikrintas ilgam.
Vis dėlto nusikaltėlių, įsikibusių į niekuo dėtą Dievą ir pranašą Mohametą, agresyvios pretenzijos bei mėginimai juos perkalbėti būtų tik viena iš daugybės ligų. Kita sutaptų su tendencija, kad pašalpiniai veltėdžiai, subruzdėję į Europos centrus, dauginasi, siurbdami iš dosnių valstybių biudžetų milijonus.
O čia jau religija išvis neturi jokio vaidmens. Šiandien Lietuvai užtenka ir vidaus parazitų, kurie, beje, save laiko dorais katalikais. Šie, užuot ieškoję darbo ir didinę pajamas, jėgas nukreipia į smulkaus pasipinigavimo būdus.
Jei žmogus smulkiai nusimano apie biuletenio gavimo vingrybes, užsibuvimo darbo biržoje sąlygas, taip pat būdus, kaip susiveikti kuo didesnes motinystės išmokas ar neįgaliojo pažymėjimą esant sveiku, tai ženklas, kad susidūrėte su grynakrauju pašalpiniu.
Beje, šios rūšies siurbikai nuo Baltijos pakrantės plačiai pasklido po kitas, dar svetingesnes ir naivesnes ES šalis. Na, ir įsivaizduokite, kad tokių – bėdžiaus vertybes puoselėjančių – ėdrūnų čia padaugėtų keliskart. Nesvarbu, ar jie skaistaveidžiai baltieji, ar juodi, ar musulmonai, ar krikščionys – nuostolių dėl to nesumažėtų.
Tiesa, kalbėdami apie galimus pavojus, tik davatkiškai nesiseilėkime dėl savos kultūros praradimo ar nutautėjimo. Kur kas svarbesnis klausimas – atpalaiduoti vadžias priimant čia gyventi juodadarbius iš kitų šalių bei regionų, ar vis dėlto prilaikyti jas?
Atsakymą gali padiktuoti tam tikri paskaičiavimai ir savisauga. Beje, tas budrumas visiškai nesipriešina su „kitų" tolerancija, domėjimusi tomis kultūromis ir globalizacijos žavesiu.
O migrantus stačiokiškai rūšiuoti pagal jų religiją būtų kvaila. Laisvoje šalyje kiekvienas žmogus gali išpažinti kokį tik geidžia širdis tikėjimą ar praktiką, kad ir žaisti su šiaudinėmis vudu lėlėmis, tik, kad ji nekenktų kitiems.
Tarkime, stambios įmonės padalinio vadovui ar perspektyviam menininkui nerūpi tokie niekai kaip ginkluota kova su tariamais tikėjimo priešais, prekyba narkotikais ar pašalpėlės. Visai normalu, kai laisvoje, ambicingoje šalyje pirmiausia pageidaujami tie, kas geba iš jos ne tik imti, bet jai ir kažką naudinga duoti.
Tuomet tikrai neturi lemiamos reikšmės, koks jų Dievas ir kiek kartų per dieną bei į kurią pusę atsisukę jam lenkiasi. Tarp kitko, stabilios psichikos žmogui religinė savidrausmė ir dvasinės praktikos gali turėti netgi labai teigiamą, stiprų poveikį.
Suku link to, kad lankstesnės ir palankesnės sąlygos čia gyventi bei dirbti pirmiausia turėtų būti sudarytos verslo, sporto bei kultūros elitui iš užsienio, intelektinių sričių specialistams. Šiuo metu biurokratiniai barjerai Lietuvoje jiems – per dideli ir kai kada atsiduoda net absurdu.
Kas kita – migrantai vargdieniai bei nevykėliai, taip pat įvairių atmainų šnipeliai. Juk jų nauda pasaulyje, kuriame patys jaučiasi svetimi ir galanda priešiškumo kardus, labai abejotina.
Taigi migracijos įstatymai ir keliai – tai ne rasės, ne religijos ir net ne etniniai reikalai. Valstybių sienos tam ir egzistuoja, kad nebūtinai kiekvienas karavanas jas turi ar privalo kirsti.
