Dažniausiai, kai yra kalbama apie nerimą tarp ES šalių ir tarptautinių finansinių institucijų po rinkimų Graikijoje yra nurodoma ekonominė priežastis. Teigiama, kad jų pasekmėje gali būti suduotas dar vienas smūgis eurui, kaip ES valiutai, kurią nuo šių metų sausio mėnesio pasirinko ir Lietuva, o taip pat ir euro zonos stabilumui.
Iš tikrųjų, po savaitgalį įvykusių rinkimų euras krito iki 1, 108 dolerio kurso, t.y. žemiausio kurso per pastaruosius 11 metų. Visose ES šalyse, o ypač euro zonoje, prasidėjo diskusijos, kas bus, jeigu naujoji Graikijos valdžia ims reikalauti nubraukti bent dalį 240 mlrd. eurų skolos iš to finansinio pagalbos paketo, kuris buvo suteiktas šiai šaliai.
Manoma, kad esant dabartiniam Graikijos ekonomikos lygiui, jos vystymo tempams, šalis turėtų net 60 metų mokėti skolą tarptautiniams kreditoriams.
Todėl nenuostabu, kad partija „Syriza“, kurios lyderis Alexis Cipras žadėjo persiderėti su vadinama „troika“ (Tarptautiniu valiutos fondu, Europos centriniu banku ir Europos Komisija) šios skolos išmokėjimo sąlygas ir atsisakyti taupymo politikos valstybėje, kuri leido sau iki finansinės krizės gyventi labai nerūpestingai, sulaukė tokio didžiulio palaikymo. „Syriza“ po rinkimų parlamente turi 149 vietas iš 300.
Ekonomistai pažymi, kad per laikotarpį po finansinės krizės Graikijos ekonomika susitraukė ketvirtadaliu, nedarbas tapo didesnis, nei 25 proc., o vidutinis pajamų lygis sumažėjo 30 proc. Be to, matant nestabilumą Graikijos politiniame ir ekonominiame gyvenime, šiai šaliai jau keletą metų niekas daugiau nenori skolinti.
Bet Eurokomisaras Pierre Moskovici, atsakingas už ekonomiką ir finansus, įžvelgia ir teigiamų reiškinių. Jis pažymi, kad Graikijos taupymo politikos dėka auga vartojimas, atsitiesia laivyba, turizmas, šalis ima sulaukti daugiau investicijų, mažėja nedarbas.
Ateitis parodys, ar toks optimistinis ES pareigūnų požiūris į Graikijos perspektyvas, neatsisakant taupymo politikos, tik gal persiderant, pavyzdžiui, kai kuriuos skolos gražinimo terminus, bus išgirstas naujos šalies valdžios.
Iš karto po rinkimų A. Cipras pareiškė: jo partijos pergalė byloja, kad baigėsi tarptautinių kreditorių primesti penkeri taupymo, pažeminimo ir kančių metai. Teikiant kreditą Graikijai didžiulę naštą prisiėmė Vokietija, kaip įtakingiausia ES valstybė, todėl atėjus metui kreditą grąžinti nenuostabu, kad „Syriza“ nurodo Vokietiją, kaip didžiausią Graikijos engėją.
Tai savo ruožtu skatina Graikijoje nuotaikas, nukreiptas ne tik prieš Vokietiją, bet ir prieš ES. Todėl rinkimai Graikijoje gali turėti ir dar įvairialypį politinį poveikį.
Ne tik Graikijos požiūriui į ES, bet ir kitų ES valstybių kylantiems kraštutinių pažiūrų politiniams junginiams bei judėjimams. A.Cipras teigia, kad Graikija siekia tik peržiūrėti savo santykį su tarptautiniais kreditoriais, tačiau nori išlikti eurozonos valstybe ir juo labiau ES nare, tačiau ekonomistai tvirtina, kad, jeigu naujoji Graikijos valdžia nuspręstų nesilaikyti tarptautinių susitarimų, jai tektų palikti ir eurozoną.
Kitos ES šalys vargu, ar sutiks, kad tik vienai iš jų būtų padaryta išimtis dėl skolos gražinimo, nes tada, kaip grandininė reakcija, gali atsirasti ir daugiau tokių, kurios ims reikalauti atidėti arba nubraukti skolos mokėjimą. Pavyzdžiui, Italija ir Ispanija.
Kyla klausimas, ar ES biudžetas galėtų išnešti tokį skolų nubraukimą savo šalims ir kodėl vienos ES valstybės, tarp jų ir dabar įstojusi į eurozoną Lietuva, turėtų mokėti už kitų nesugebėjimą tvarkyti ekonomiką ar nenorą gražinti paimtos skolos.
Bent jau kol kas, suvokdama pasekmes visos eurozonos stabilumui, minėtų šalių valdžia atsisako reikalauti nubraukti arba atidėti joms skolų išmokėjimą. Todėl šiandien jos yra tarp vienų griežčiausių priešininkių daryti nuolaidas ir Graikijai.
Tokiai savo pozicijai paremti jos turi ir papildomų, vidinių priežasčių. Pavyzdžiui, Ispanijoje šį rudenį turėtų įvykti parlamento rinkimai, o ten jau galvą kelia panašių pažiūrų, kaip „Syriza“, prieš taupymo politiką irgi nusiteikusi partija Podemos.
Jos šalininkai, beje, Ispanijoje išėjo į gatves ir džiaugėsi „Syriza“ pergale, kaip savo. Panašiai, kaip Italijoje partija: Rifondacione Komunista. Ir vienos, ir kitos sveikina „Syriza“ laimėjimą ir, kaip jų laukiamą kraštutinių kairiųjų atėjimą į ES šalių politiką.
Tačiau rinkimai Graikijoje gali pažadinti ir kraštutinius dešiniuosius. Vokietijoje vis didesnę jėgą įgauna partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri tvirtina, kad be reikalo Vokietija atsisakė euro, o vėliau ėmėsi finansiškai gelbėti Graikiją. Kraštutiniai dešinieji kelia galvą Prancūzijoje, Anglijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalyse. Jų augimą skatina vis didesnis gyventojų nusiteikimas prieš migraciją, o pastaruoju metu po teroro aktų Paryžiuje ir kitų išpuolių, konkrečiai ir prieš musulmonus.
Bet tarp kraštutinių kairiųjų ir dešiniųjų yra ir daug sąlyčio taškų. Tai pademonstravo ir Graikija. Partijos „Syriza“ partneriu koalicijoje tapo kraštutinių dešiniųjų partija „Nepriklausomi graikai“. Ji gavo po rinkimų 13 parlamento vietų. Naujoji koalicija jungia 162 parlamento deputatus, kas nėra didelė parlamento dauguma, bet ankstesnė Vyriausybės atrama buvo dar mažesnė: 155 parlamento nariai.
Abi koalicijos partijas, visų pirma, jungia pasipriešinimas taupymo politikai. Partijai „Syriza“ ji nepriimtina, kaip imperialistinė, Vakarų kapitalo politika. Kraštutiniams dešiniesiems – kaip graikų nacionalinio orumo pažeminimo simbolis.
Bet yra ir dar vienas labai svarbus aspektas, jungiantis kraštutinių ir dešiniųjų partijas. Ir ne tik Graikijoje. Tai yra palankumas Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomai politikai, ypač Ukrainoje, ir nepritarimas ES sankcijų politikai Rusijos atžvilgiu. Palankumas Maskvai dažnai reiškia priešingai nepalankumą Amerikai. A. Cipro vienas iš idealų yra Chue Gevara, kovojęs prieš JAV įtaką Lotynų Amerikoje.
Partijos „Syriza“ atstovai Europos parlamente balsavo prieš Asociacijos susitarimą tarp ES ir Ukrainos, susilaikė balsuojant dėl ES susitarimų su Moldova ir Graikija, buvo prieš rezoliuciją, smerkiančią Rusijos politiką Ukrainoje ir sankcijas.
Tai rodo, kad ES gali laukti ir nemaži išbandymai, formuojant bendrą užsienio politiką, kai Graikijos naujos Vyriausybės ministrai ims dalyvauti, priimant bendrus sprendimus, galėdami juos vetuoti. Tokiu būdu, Graikija gali paralyžiuoti visą ES užsienio politiką. Visiškai aišku, kad bus, kas už ES ribų tokia situacija naudosis ir ją netgi skatins.
Visa tai rodo, kad rinkimai Graikijai tampa dar vienu, šį kartą vidiniu dideliu iššūkiu Europai. Be tų dviejų išorinių (islamistų ir agresyvios V.Putino Rusijos politikos), apie kuriuos rašiau šiame straipsnyje. Kaip Europai pavyks prieš tai atsilaikyti? Tai nėra tik koks nors retorinis klausimas apie ES ateitį. Tai labai praktiškas klausimas ir Lietuvai, susiejusiai savo likimą su ES, kaip politine Europos valstybių bendruomene.
Aišku, Graikijos klausimas yra ypatingas ir tuo, kad ši šalis yra Europos demokratijos, mokslo, kultūros lopšys. Tokią šalį net dėl psichologinių priežasčių norima išlaikyti, kaip dalį šios Europos valstybių sąjungos, dėl to atleidžiant net kai kuriuos kaprizus.
Bet tos 5 priežastys: Graikijos ekonominis bei politinis stabilumas, poveikis eurozonai ir požiūriui į taupymo politiką, įsipareigojimą kreditoriams, įtaka politiniam kitų ES šalių gyvenimui, poveikis ES užsienio politikai ir požiūris į Graikiją, kaip į Europos kultūros, civilizacijos lopšį daro rinkimus šioje gana nedidelėje šalyje tokius svarbius.
