Tuo pat, pasiklausius Rusijos ambasadoriaus A.Udalcovo, akivaizdu, kad kaip ir jo šalies vadovas, taip ir jis pats prarado ryšį su tikrove: „Prisimenant tuos neramius metus ir atiduodant duoklę milijonams karo aukų, kaip niekad svarbu neleisti fašistinės ideologijos atgimimo ir nacių nusikaltėlių reabilitavimo.
Būtina aktyviai ir ryžtingai kovoti su istorijos klastotojais ir bandymais peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatus, kurių šiuo metu imasi pavienės Europos šalys. Šiandien esame gyvi liudytojai to, prie ko priveda neprincipingumas šiuo klausimu“. Juk jo paties šalis tampa „nerasistine“ fašistine diktatūra pavertusi istoriją propagandos, melo bei šmeižto įrankiu.
Vienok, dėl neprincipingumo nesutikti negaliu. Kalbu apie Lietuvą. Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Holokausto pasekmių mūsų visuomenei supratimas šliaužia vėžlio greičiu. Visuomenėje vis dar tvyrantis nenoras pripažinti savo bendrapiliečio, žydų kilmės lietuvio, istoriją Lietuvoje kaip savą ir nedalomą, atsispindi teismų praktikoje, savivaldybių lygmenyje, švietime, Lietuvos istorijos dailinime.
Pavyzdžiui knyga, skirta Utenos 750 –ties metų jubiliejui „Utena – mūsų miestas“ (2011) ir finansuota Utenos savivaldybės, yra toks tragiškas monumentas nesiskaitymui su istorija, kurioje, anot knygos, žydų pačiame mieste ir apylinkėse veik neegzistavo. Sąmoningas arba įtakotas neprofesionalumu siekis suteikti dalyvavusiems žydų bendrapiliečių naikinime žudikams po jų mirties aukštų karinių laipsnių, nedovanotinas. Kalbu apie, pavyzdžiui, Juozą Krištaponį ir Antaną Baltūsį.
LGGRTC centro buvusi direktorė Dalia Kuodytė pasirašė įsakymą suteikti jiems abiems kario savanorio statusą. Vėliau, J. Krištaponiui, karo metais buvusiam Kauno 252 Pagalbinės policijos batalione kuopos vadu ir tiesiogiai dalyvavusiam žydų žudynėse.
Baltarusijoje, 2002 metais buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Ukmergės miesto aikštė pavadinta jo vardu. Šiandien visi Genocido ir rezistencijos centro dokumentai patvirtina, kad J.Krištaponis dalyvavo žydų bendrapiliečių naikinime. Teliko teismui spręsti ar patvirtinti ar paneigti šias išvadas.
Antanas Baltūsis, nacių laikais tarnavo 252 lietuvių policijos batalione, kuopos vadu. Šis batalionas 1943-1944 saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą, kur buvo sunaikinta 250 tūkstančių žmonių, daugiausiai žydų. 1997 metais Dalia Kuodytė pasirašė įsakymą suteikianti jam savanorio statusą. 2002 metais ir jam, po mirties, buvo suteiktas pulkininko laipsnis.
Kiek tokių „didvyrių“ apdovanota po mirties? LGGRTC centro direktorė Birutė Burauskaitė kalba apie vienetinius atvejus. Anot jos, jai tapus genocido ir Rezistencijos centro direktore, imtasi ypač kruopščiai tikrinti buvusių partizanų biografijas. Savivaldybės ir kitos institucijos turi kreiptis į LGGRTC dėl patikros kandidatų, kuriems norima suteikti vienokį ar kitokį pagerbimą. Vėlgi, anot B.Burauskaitės, šiandien įtariamųjų pokario partizanų sąraše yra iki 2000 pavardžių. Jeigu kas pamena, prieš dejus metus Izraelio Lietuvos žydų bendruomenės vadovas pateikė Lietuvai 4000 sąraše esamų asmenų, iš kurių apie 1000 galimai dalyvavo nacių akcijose. Nustatyta ir beveik 1000 naujų žudynėse galimai dalyvavusių asmenų.
B.Burauskaitė aiškina, kad dokumentų paieška, tikrinimas užima tikrai ilgą laiką. Reikia kantrybės, anot jos. Jau sekančiais metais numatoma išleisti knyga su visomis pavardėmis, kuri, anot Centro direktorės, sukels stiprias reakcijas.
Čia ypač svarbi dalyvavusio žydų genocide traktuotė, kriterijai. Paplitusi ir vis dar populiari visuomenėje, taip pat ir tarp kai kurių, dar sovietmečiu tapusių teisininkų mintis, esą viena yra tiesiogiai žudyti, kita – „tik“ saugoti, rinkti žmones, vežti juos į jų žudymo vietą.
Tarptautinės teisės normos, reglamentuojančios nusikaltimus žmoniškumui, kalbėdamos apie genocidą, toks „tik" teisine prasme neegzistuoja. (1998 m. J T. Romoje priimtas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutas, kurį Lietuva pasirašė 1998 m. Romos statutas, 7 str.). Štai įstatymas, sugebėjęs nekvestionuojamai suvienyti moralines normas ir teisę. O, tai kokia padėtis su mūsų moralinėmis normomis?
Klausimas, žinoma, hipotetinis, mat sprendimas suteikti vienam ar kitam susitepusiam pokario partizanui garbingus apdovanojimus reikalauja ypač rimto tyrimo. O dar daugiau stiprios moralinės pozicijos bus pareikalauta tuo atveju, kai teismai, jeigu taip atsitikus, patvirtins vieną ar kitą partizaną dalyvavus tiesiogiai arba netiesiogiai žydų bendrapiliečių genocide.
Juk garbės lentas teks nukabinėti, karinius laipsnius panaikinti, paminklus griauti, gatvių ar aikščių pavadinimus keisti, informaciją leidiniuose tikslinti, mesti iš švietimo sistemos. Štai čia ir pamatysime, ko verta pilietinė atsakingų institucijų bei politikų pozicija. Nes jeigu taip nebus padaryta, mūsų valstybė bus pastoviai linksniuojama tarptautiniuose forumuose. Jau nekalbant apie Rusijos „žiniasklaidos“ pasipiktinimo bakchanalija. Nors ji mums mažiausiai turėtų rūpėti. Rūpėti turėtų mūsų pačių sąžinė.
Tačiau, pagrindo totaliam kaltinimui, esą Lietuvoje niekas nedaroma šviečiant visuomenę, tame tarpe politikus, mokytojus, vaikus, tikrai nėra. Šimtai mokyklų tampa Tolerancijos centrais, kuriuose aptariama kalbose, raštuose, teatro forma Lietuvos žydų bendrapiliečių istorija. Sudarytas galingas Lietuvos ir užsienio istorikų leidinys „Lietuvos žydų persekiojimas ir žudynės 1941 metais“ (Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti, III tomai, 2004,2005,2006) visiems, norintiems susipažinti su kruvina II pasaulinio karo Lietuvos istorija, pasibaigusi 90 procentų Lietuvos žydų sunaikinimu. Lietuvą istorinės audros mėtė ir vėtė, kentėjo atskiri individai, ištisos socialinės ir etninės grupės. Galiausiai vienai jų, žydų kilmės lietuviams, tai baigėsi veik visišku sunaikinimu. Holokausto atmintis ir jo minėjimas nėra, kaip bando pateikti antisemitai ir apskritai su humanizmu susipykę, vienos tautos kančios iškėlimas virš kitos tautos kančios.
Holokaustas, jo patirtis, yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis, kurią, siekiant išplauti, spjaunama į veidą ir keliems tūkstančiams lietuvių bendrapiliečių, parodžiusių tikrąjį humanizmą gelbėjant bendrapiliečius žydus nuo sunaikinimo. Ne kartą ir savo gyvybės kaina.
Negerbimas kito konkretaus žmogaus skausmo nužmogina to skausmo negerbiančio. Mat manymas, kad vieno nelaimė yra kito laimė, baigsis tuo, kad nelaimė pasibels ir į tokio namus. Štai kodėl Holokaustas negali tapti vien tik vienos kurios grupės žmonių istorija. Ir štai kodėl civilizuotoje, humanizmu besivadovaujančioje visuomenėje kančia neturi tapti spekuliacijos įrankiu
