Ne todėl nevaikšto, kad čia būtų pavojinga: tiesiog čia nėra ką žiūrėti ir nėra ko eiti, jei neturi reikalų vienoje iš begalinių bendrovių perdarytuose pramoniniuose pastatuose, kažką parduodančių, taisančių, gaminančių ar balansuojančių.
Peizažo pagrindą sudaro baisūs daugiabučiai – net ne stambiaplokščiai, o mūriniai, nuo laiko tėkmės išsipurvinusių plytų, kurie, deja, čia stovės dar ne metus ir ne dešimt, nes vis pamažu remontuosis, keisis langus, iš naujo įsistiklins balkonus, ir kas juos galės kada nors griauti? Niekas. Valgyti juk neprašo. Vokietijos sostinės Berlyno rytinėje dalyje ligi šiol stūkso komunistinės statybos daugiabučiai, nors ir renovuoti, ir padažyti, bet baisus grabas grabu ir lieka, nors tu jį blizgučiais apklijuok. Tie dalykai gyvena ilgiau, nei galima tikėtis.
Tai štai, tarp tų baisių daugiabučių ant šaligatvio – du mėlyni stulpai, o tarp jų iš virvučių nupintas didelis voratinklis, ant kurio gnybtukais prisegiotos gatvėje rastos pirštinės. „Vienišų pirštinių klubas“, sako užrašas. Suprask, kas nors, radęs pirštinę gali ją čia prisegti, o savininkas kada nors atsiras.
Prieš tris dešimtmečius kas nors, iš sovietinės Lietuvos nuvažiavęs į Švediją ar Kanadą, ir pamatęs tokį dalyką gatvėje, grįžęs pasakotų visiems kaip neįtikėtiną Vakarų visuomenės pranašumą. Kalbėtų apie tai, kokia brandi visuomenė, kuri – be jokio esminio išsiskaičiavimo – rūpinasi vieni kitais, ypač kai tas rūpestis labai brangiai nekainuoja. Tai prieš tris dešimtmečius. Prieš dvidešimt metų gal kas nors tokį patį projektą pabandytų įgyvendinti Vilniaus gatvėje, ir per tą patį vakarą žmones pavogtų (juk neprirakintos, po velnių) ne tik pirštines, bet ir virvutes, ir jau tikrai skalbinių gnybtukus. Ne tik pavogtų, bet ir išsityčiotų iš taip padariusių – kokie durniai, nesuprato, kad tuojau pat gi viską pavogs.
Manote, aš neteisus? Prisimenate, kažkada buvo Vilniuje išdėlioti oranžiniai dviračiai, kuriuos greitai išvogė. Ir tada didžioji dalis komentuojančių piktinosi ne tais, kurie vogė, bet tais kurie tuos dviračius išdėliojo, galvodami, kad visko iškart neišvogs. Dalis tų vis dar gyvi ir juda kruta: šiandien jie – taip, tie patys žmonės – piktinasi tais, kas Prancūzijoje ir Danijoje publikuoja karikatūras, o ne tais laukiniais, kurie už karikatūrų piešimą žudo, degina ir niokoja. Tačiau čia taip būtų prieš dvidešimt metų. Dabar kitaip.
Nežinau, kaip jums, bet man pavyzdžiai kiekviename žingsnyje. Per Vėlines, tamsų lapkričio vakarą, prie kapinių nudaužęs mano automobiliui veidrodėlį vyras laukė manęs daugiau nei valandą, kad galėtų sutvarkyti padarytą žalą.
Dabar, per dvi dienas, vienas taksi vairuotojas, radęs mano pamestą jo automobilyje mano kepurę, grįžo prie kino teatro, į kurį mane vežė, susirado mane prie kino kasos ir įdavė pamestą daiktą. Kitas taksi vairuotojas pamatė Senamiestyje nueinančios moters su vaiku ant grindinio pamestą žaislą, sustabdė, išlipo, paėmė žaislą, o paskui nuvažiavo paskui tą moterį, kad galėtų jai tą žaislą atiduoti.
Pašto skyriuje mano akivaizdoje paštininkė gal dvidešimt minučių kantriai aiškino nelabai susivokiančiai pagyvenusiai porai, siunčiančiai lauktuves vaikui ir anūkams į Angliją (ne tik lietuviškos knygutės, bet ir prasta vokiška kava nostalgijos kamuojamiems, ir sausainiai „Lietuviškos pasakos“, bei kažkokios dešros iš artimiausio prekybos centro), kiek tai kainuos, ir dar ir sugalvojo, kad pigiau bus į du atskirus siuntinius supakuoti. Visi laukiantys eilėje ne tik nesipiktino – nei antakio nekilstelėjo, nors kiekvienas, žinoma, norėjo savo siuntą atsiimti ir eiti savais keliais kuo greičiau. Visa tai anksčiau neatrodė įmanoma.
Mums patiems visko šito negana, ir mes vis tiek skundžiamės ir sakome, kad esame baisūs, ir sąmoningai masturbuojamės visokiomis neigiamomis istorijomis: čia užmušė ar išžagino, čia kokios nors patyčios mokyklose (apie pastarąsias tiek kalbama, kad pradeda atrodyti, kad visos mokyklos pavirtusios kone kalėjimais, kur viską valdo nekontroliuojamos gaujos, kurios praktiškai gyvus valgo silpnesnius vaikus, išraudamos jiems po vieną galūnes).
Neduok Dieve suabejosi, ar tikrai reikia apie tai stūgauti ir verkti: tuojau apkaltins, kad rimtą problemą nuleidi juokais. Ir dar visi pasakys: kas per žmonės, kas per laikai, sužvėrėjo, nužmogėjo, anksčiau tokie nebūdavo. Anksčiau būdavo baisiau, tik jūs prisiminti apie tai nenorite. Elgesio, ciniško egoizmo ir žiaurumo toną užduodavo sovietinė kariuomenė, nuo kurios neišsisukdavo beveik niekas, o ta kariuomenė savo ruožtu buvo modeliuota pagal įkalinimo įstaigas, kurios buvo didžiausio pasaulio prievartinio darbo, kankinimų ir žudymo imperijos dukros.
Žinau, mes manome, kad mūsų policija – pati baisiausia pasaulyje (na, gerai, aš pats taip nemanau, kai kurie jūsų taip sakote, nes nesate labai daug kur pasaulyje buvę ir daug ką vertinate aklai), tačiau rusai, atvažiavę į Lietuvą, jaučiasi atvykę į kitą pasaulį, kai jų automobilį sustabdo policija.
Net nejaukiai pasijunta, kai baudą galima susimokėti banko kortele, o kai pamato, kad iš policijos automobilio, kuriame yra ne tik kompiuteriai, bet ir spausdintuvas, automatiškai skenuojami pravažiuojančių automobilių numeriai ir tikrinami pagal duomenų bazę, lieka supratę, kodėl Lietuva nelabai nori ką nors bendro turėti su jų šalimi, kur pareigūnų padorumas ir sąžiningumas yra ne tik negirdėtas, bet neįmanomas.
Dabar Lietuva jau visai kita, nei buvo. Šiandien mano šalies žmonės savo sąmoningumu ir geranoriškumu jau žymiai arčiau Švedijos, negu Rusijos. Reikia tik pagaliau išmokti tai pastebėti ir tuo didžiuotis. Ir toliau elgtis dar labiau tokiu pat būdu. Velnias, kaip aš kartais didžiuojuosi savo šalimi ir jos žmonėmis.
