Deja, tai neišvengiamai liečia ir sportą. Man iš tiesų labai dėl to apmaudu, tačiau esu įsitikinęs, jog pasiekta ta riba, kai privalome imtis konkrečių veiksmų ir Rusijoje suplanuotas svarbias tarptautines sporto varžybas perkelti kitur. Jei to nepavyks pasiekti, tokie sporto renginiai Rusijoje turėtų būti solidariai boikotuojami. Deja, reikia imtis priemonių ir prieš Rusijos sportininkų dalyvavimą tarptautinėse varžybose.
Jau įrodyta, kad Sočio olimpinių žaidynių metu, Putinui išdidžiai sėdint žiūrovų ložėje, Maskvos nusiųsti ar remiami smogikai ir snaiperiai šaltakraujiškai žudė nekaltus žmones Kijevo Maidane bei buvo pradėta Krymo aneksavimo operacija.
Mes, demokratiškas pasaulis, tai prarijome. Tačiau negalime leisti, kad šalyje, remiančioje teroristus, kaip niekur nieko ir toliau vyktų svarbiausios pasaulio sporto šventės, pvz., 2018 m. pasaulio futbolo čempionatas, kuris, akivaizdu, bus bus panaudotas nešvariais propagandiniais Maskvos tikslais. Todėl manau, kad šis čempionatas, kaip ir bet kurios kitos ateinantiems metams Rusijoje suplanuotos tarptautinės varžybos, turi būti perkeltos kitur ir sprendimai dėl to priimti būtent dabar.
Nematau jokio didesnio skirtumo tarp to, kokia buvo situacija 1980 metais, kuomet buvo boikotuotos Maskvos olimpinės varžybos, ir kokia yra dabar. Tuomet buvo vykdoma atvira agresija prieš vieną kaimynių – Afganistaną, dabar – prieš kitą – Ukrainą.
Vidaus situacija pačioje Rusijoje, kai kasdien paminamos žmogaus teisės, o politinių kalinių skaičius jau artėja prie 200, šiandien taip pat yra kone identiška tai, buvusiai brežnevinio valdymo laikais. Pagrindinis Putino tikslas – apversti pasaulio tvarką aukštyn kojom ir priversti visus susitaikyti su tuo, kad jam leidžiama ir atleidžiama viskas.
Demokratinių šalių politikų pareiga yra nepastatyti sportininkų į tokią situaciją, kai jie bus priversti atiduoti pagarbą vėliavai valstybės, vykdančios karo nusikaltimus ir atsakingos už tūkstančių taikių žmonių netektis.
