– JAV karo pajėgų Europoje vadas leitenantas generolas Benas Hodgesas pranešė, kas į Rytų Europą siunčiama žvalgybos grupė, kuri žvalgysis, įvertins galimybes čia dislokuoti karinę techniką. Ministre, kur parkuosime NATO tankus, jeigu šie nuspręs atvykti?
– Ten, kur jiems bus geriausia ir tinkamiausia vieta. Tariamės su sąjungininkais, tų vietų yra keletas, kur dislokuoti mūsų, JAV kariai, kur vyksta mokymai. Galutinis sprendimas bus, kai atvyks JAV specialistai ir įvertins, kur tą techniką geriausia dislokuoti.
– Kaip Jūs įsivaizduojate, kokiuose poligonuose ją geriausia dislokuoti?
– Yra mokomieji poligonai, kurių naudojame keletą – Rukloje, Pabradėje, Kairių poligonas pajūryje. Tos vietos yra potencialiai galimos vietos.
– Kiek tų šarvuočių galėtų atvykti?
– Dabar negaliu pasakyti. Kalbame apie bataliono ar didesnės grupuotės aprūpinimą. Pamatysim po galutinio situacijos įvertinimo.
– Skaičiuojama dešimtimis, šimtais?
– Turbūt galėtume kalbėti tarp dešimčių, šimto ar šimtų. Priklauso nuo to, ar jos bus išdėliotos įvairiose vietose po lygiai, ar viena technika bus sukaupta vienoje valstybėje, kita – kitoj. Lietuva, Latvija ir Estija yra vienas gynybinis regionas.
– Kiek šiuo metu Lietuva turi tankų?
– Abu, kaip aš sakau. Kas nori pasižiūrėti, jie yra Karo technikos muziejuje.
– Kokia tikimybė, kad tankai bus dislokuoti būtent Lietuvoje?
– Velso viršūnių susitikime buvo nuspręsta, kad šešiose šalyse bus sukurti valdymo ir vadovavimo elementai, kad bus sukurtos greitojo reagavimo pajėgos ir bus dislokuota karinė technika. Visi sprendimai yra įgyvendinimo procese. Toks yra sprendimas. Karinė technika yra jau dabar, tik mes kalbame apie nuolatinį buvimą, ne kad kiekvienas karys atsivežtų savo.
– Ar mes turime tinkamą infrastruktūrą, ar reikia kažką parengti papildomai?
– Turime neblogą infrastruktūrą. Praėjusiais metais Vyriausybė davė leidimą išplėsti infrastruktūrą Rukloje ir Pabradėje, mes tuos sprendimus įgyvendiname. Mano supratimu, vietos bus pakankamai.
– Ką reiškia išplėsti?
– Tiesiogine to žodžio prasme, padidiname poligonų teritoriją, išplečiam apsaugos zoną, kad gyventojams būtų saugu.
– Ar jums žinoma, kokios specifikacijos technika atvyktų į Lietuvą?
– Technikos sąrašas labai platus. Nuo kulkos iki tanko.
– Kas mokėtų už eksploataciją?
– Turbūt bendrai, kaip dabar. Dalį lėšų buvimo Lietuvoje padengia sąjungininkai, o kitą dalį mes – gyvenimo sąlygas, maitinimą. Mes esame dėkingi, kad dalį lėšų sutaupome, o turime didesnį saugumą.
– Ar Lietuvos kariai yra pasiruošę dirbti su tokia technika? Kiek kariuomenėje yra žmonių, kurie moka valdyti, išmano tankus?
– Šiandien tankų vairuotojų neturime, nes ruošiamės naudoti lengvesnę techniką. Bendroje perspektyvoje atsiranda finansavimas, matome sukomplektavimą, įskaitant ir tankus. Atvykstant tokiai technikai bus atitinkamai apmokomi ir mūsų kariai. Šiuo metu mes turime tuos, kurie valdė senus rusiškus tankus, kai tarnavo sovietinėje kariuomenėje.
– NATO kariniame posėdyje buvo nuspręsta Lietuvoje steigti karinę vadavietę. Kokia būtų to štabo funkcija?
– Koordinuoti atvykstančius karius, jų buvimą, pasirengimą ir palaikyti ryšį su aukštesnio lygio vadaviete.
– Buvo minėta, kad Europoje turėtų būti visa šarvuotosios brigados komanda, trys manevriniai batalionai, žvalgybos eskadronas. Kokius smūgius visas šis komplektas galėtų atlaikyti?
– Skaičiuojant kariškai – tris kartus didesnius. Pakankamai solidžias pajėgas, kurios bandytų peržengti mūsų valstybės sieną. Čia ant žemės, dar yra oro pajėgos, kurios apgintų ant žemės besiginančius karius.
– Štabo personalą sudarytų pusė lietuvių, kita pusė iš tarptautinių pajėgų. Už ką būtų atsakingi lietuviai?
– Dar per anksti kalbame apie funkcijų pasidalijimą. Tos funkcijos bus labai persipynę, kad tiek sąjungininkų kariai, tiek mūsų, galėtų geriau suprasti vienas kitą, procedūras.
– NATO sąjungininkų kariai Lietuvoje dislokuojami beveik metus. Kas pasikeitė per tuos metus? Ko Lietuvos kariuomenė jau išmoko?
– Manau, tai buvo abipusis apsikeitimas patirtimi. Mūsų kariai labiau pažįsta vietovę, labiau treniruoti šitomis sąlygomis. Mūsų partneriai turi naujesnės technikos, daugiau aprūpinami. Mums yra pavyzdys, kaip turėtume papildyti savo ginkluotę.
– Kaip stiprinamos ginkluotosios šalies pajėgos? Gruodį buvo skelbta, kad perkama amunicijos už 14.5 mln. eurų, pagrindą sudarė amunicija automatiniams šautuvams, minosvaidžiams, prieštankiniams granatsvaidžiams. Ar šie pirkiniai jau pasiekė Lietuvos karius?
– Dalis pasiekė visa apimtimi, kitų – pirmosios siuntos. Šiais metais jau viršijome NATO siūlymą, kad ginkluotės stiprinimui būtų skirta 20 proc. nuo bendro biudžeto. Mes pasieksime gal net 25 proc., o personalo išlaikymą sumažinsim mažiau 50 proc. Atstatom normalių finansinių srautų situaciją.
– Ką dar planuojate pirkti?
– Planai yra labai dideli. Norime geriau sukomplektuoti karius, juos apginkluoti viskuo, ko reikia kariui, tada kovinės mašinos, sunkioji artilerija, ugnies palaikymo sustiprinimas. Negaliu pasakyti, kaip bus, mes visada pasikoreguojame. Šių metų nusipirkimus jau esam nusistatę.
– Baltarusijoje priimtas įstatymas, pagal kurį bet kokie iš užsienio atvykusių kovotojų veiksmai Baltarusijos teritorijoje bus prilyginami agresijos protrūkiui, net jei šiuos veiksmus vykdys su reguliariąja kariuomene nesusiję kovotojai. Baltarusija išsigando žaliųjų žmogeliukų. Ukrainoje atsinaujino kariniai veiksmai, civilių aukos, Vakarų reakcija, kuri yra jokia. Atsiranda abejojančių ar sugebėtume apsiginti ir ar NATO mus apgintų, jei kiltų reali grėsmė. Ar neturėtume pasimokyti iš Baltarusijos?
– Galbūt Baltarusija mokosi iš mūsų. Mes priėmėm labai teisingą sprendimą tapti NATO nariais. Tos valstybės, kurios1990-ais metais buvo labai panašioj situacijoj, kaip ir mes – Gruzija, Moldova, Ukraina – jos suabejojo ir netapo NATO narėmis. Jos visos neturi savo teritorijų, jose žuvo daug daugiau žmonių nei Lietuvoje per sausio 13-osios įvykius, o mes esam apsigynę savo teritoriją. Nėra jokių žalių žmogeliukų, yra rusų kariuomenė, kuri nusiėmusi etiketę. Kodėl Ukraina nenori to įvardinti? Matyt, turi savo motyvus.
– Pagal Konstituciją karo padėtį įveda Seimas, jei reikia ginti tėvynę ar vykdyti tarptautinius valstybės įsipareigojimus. Kokie teisės aktai galėtų suveikti, jeigu žalieji žmogeliukai ateitų? Ar jų pakanka?
– Dabar pasitikslinome, ką turėjome dėl kovinių ginklų panaudojimo. Turim greito reagavimo pajėgas, kurios gali būti panaudotos prezidentės dekretu, esant situacijai, kai kažkas įsiveržia. Tokiu atveju galim panaudoti kariuomenę ir likviduoti ar neutralizuoti tuos, kurie praeina. Ukrainiečių klaida ta, kad jie per ilgai laukė, dar ir dabar antiteroristinėms operacijoms vadovauja vos ne Vidaus reikalų ministerija. Mes tam esame pasiruošę, kartu su mumis yra sąjungininkai.
– Kokia situacija Kaliningrado srityje? Ar dar yra grėsmių?
– Karinis tranzitas į Kaliningradą yra sumažėjęs. Pačioje Kaliningrado srityje karių koncentracijos, ginkluotės modernizacijos šiuo metu nėra, bet pratybos buvo prieš Naujus metus. Stebime, reaguojame.
– Ar yra dėl ko nerimauti?
– Reikia labai atidžiai stebėti ir ramiai bei adekvačiai reaguoti. Sustiprintos ne tik sąjungininkų sausumos pajėgos, bet ir karinės oro policijos pajėgos, NATO karinio laivyno laivai Baltijos jūroje. Kanadiečiai pažadėjo, kad ir šiais metais atplauks. Priemonės yra adekvačios, nereikia perlenkti lazdos, bet reikia sekti ir adekvačiai reaguoti.
– Šių metų gegužę Lietuvos kariuomenė rengia didžiausias visų greitojo reagavimo pajėgų pratybas „Perkūno kirtis“, kurioje pirmą kartą po 15 metų pasitikrinsime, kaip veikia mobilizacinė sistema. Ko tikitės?
– Tai nepaprasti dalykai. Prieš keletą metų estai bandė tai daryti, mobilizacija nelabai pavyko, dabar jie keletą metų ruošiasi. Bandysime pasimokyti iš jų klaidų, informuosime žmones, kurie gali būti pakviesti mobilizacijai.
– Kiek tokių žmonių gali būti?
– Dar neturiu scenarijaus, kaip viską darysime. Gali būti keli šimtai ar keli tūkstančiai. Pasitikrinsime, kaip veikia. Dabar nuolat tobuliname, padidinome finansavimą Mobilizacijos departamento civilinei pusei, bet dirba ir kariškiai.
– Estams nepavyko. Nemanote, kad ir karinės grėsmės atveju galėtų būti panaši problema?
– Situacija keičiasi. Išnagrinėjome estų pavyzdį, patys ruošiamės.
– Jūs turbūt numatę, kad gali būti, jog nesusirinks tiek, kiek kviesite – emigravę, pasikeitę adresai.
– Mano akcentas yra suformuoti karinius dalinius, kurie būtų pasirengę veikti, o ne ant mobilizacijos ir rezervo. Nieko prieš rezervą neturime, bet mūsų finansai neleidžia gerai išvystyti kampanijos.
– Praėjusiais metais kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas minėjo, kad yra galimybė, jog teks grįžti prie šauktinių sistemos arba dalinės šauktinių sistemos, jei nepavyks suformuoti reikiamo karių skaičiaus. Ar dar anksti kalbėti, kad vėl gali tekti grįžti prie šauktinių klausimo?
– Darome visus darbus, kad būtų užpildyta profesionaliais kariais, savanoriais. Skaičiai, kuriuos buvome numatę – įvykdomi. Į kariuomenę tarnauti ateina vis daugiau. Šiandien profesionalus, pasirengęs karys su gera technika yra žymiai svarbesnis nei atėjęs trumpam.
Laidos „Lietuva tiesiogiai" transliaciją ir visų praėjusių laidų įrašus galite žiūrėti internetiniame „Lietuvos ryto" televizijos puslapyje https://tv.lrytas.lt.
