Ne, kalbame ne apie Graikijos modelį. Nuoširdi tinginystė nieko negelbėja. Bet taip pat negelbėja darbo kiekio garbinimas dėl paties fakto.
Jei turime du žmones, kurių vienas užduotį daro sunkiai dirbdamas ir tam skirdamas 3 valandas, o kitas, įdėdamas mažiau darbo ir daugiau proto, padaro per 1 valandą, tai visuomet vertingesnis bus antrasis. Nesvarbu, koks darbas ir kokios aplinkybės.
Realybėje niekam sunkus darbas nėra reikalingas. Visiems svarbūs tik rezultatai. Visada. Jei organizacijoje dirbama tik dėl darbo, tai reiškiasi dirbate valstybinėje institucijoje. Jokiame bent minimaliai efektyviame ne biurokratiniame aparate darbas dėl darbo ne tik nėra pageidaujamas, bet ir nepateisinamas. Nes tai yra elementarus resursų švaistymas.
Tačiau nuo vaikystės girdėdami, kad sunkus darbas yra didelė vertybė, žmonės tuo įtiki. Pradėję dirbti realų darbą jie dirba nuoširdžiai ir sunkiai. Ir nieko nepasiekia. O grįžę namo kiekvieną vakarą savo antrosioms pusėms lieja pyktį apie gyvenimo neteisybę. Kad kolega pusę dienos skaitydamas naujienų portalus sparčiai kyla karjeros laiptais, kai pats taip sunkiai dirbdamas jau eilę metų paaukštinimo negauna.
Ir jie nuoširdžiai įtiki, kad yra geresni už tą vis kylantį kolegą. Jie tikrai tiki, kad jų sunkus darbas yra svarbus, o kolegai tiesiog sekasi. Arba turi pažįstamų. Nors iš tikro tas kolega padaro dar daugiau, nei besiskundžiantis neteisybe. Tiesiog moka tai daryti efektyviau.
Sunkaus darbo šalininkai to nesuvokia, nes pagal apibrėžimą, efektyvumas yra sunkaus darbo antonimas. Efektyviai sprendžiama problema visuomet bus išspręsta lengviau, nei bukai vykdoma užduotis. Tai yra visiškai universali taisyklė, nepriklausomai, ar kasate griovius, ar sprendžiate pasaulio ateitį.
Taip, yra darbų, kurie yra sunkūs ir kuriems reikia daug laiko. Ir per daug jų efektyvinti nesigaus. Su tuo niekas nesiginčija. Tačiau požiūris, kad kiekvienas darbas vertingesnis tuomet, kai jis atliekamas sunkiausiu įmanomu būdu yra juokingas.
Tiek pat juokingas yra efektyvumo siekimas viskame. Yra ir tokių žmonių, kurie pastebėję, kad daugelį užduočių gali atlikti greičiau ir lengviau, nei kiti, pradeda tai daryti visur. Šie žmonės, sugebėdami sugalvoti, kaip daugumą problemų spręsti greičiau, pradeda laisvą laiką naudoti kitų problemų sprendimui.
Laisvalaikis?! Kam? Juk galima kažką išmokti, į kokį seminarą nueiti ar papildomais darbais užsiimti! Daugelis turbūt net instinktyviai norite bent dalinai sutikti su tokiu požiūriu. Nes jį labai reklamuoja visokie žemos kokybės sėkmės mokytojai ir pseudo rašytojai, kuriuos fejsbukas cituoja.
Bet tai yra tas pats sunkus darbas dėl sunkaus darbo. Efektyvumas tam, kad galima būtų padaryti daugiau yra betikslis užsiėmimas. Vietoj to, kad sunkiai dirbtumėte vieną darbą, nudirbate penkis. Ir kas iš to?
Na taip, taip gyventi tikrai geriau, nei tiesiog sunkiai dirbant, nes močiutė didžiuosis. Gal daugiau centukų sąskaitoje atsiras. Gal daugiau gyvenime pasieksite. Gal dar kas nors nereikšmingo atsitiks. Bet bendrąja prasme (gyvenimo kokybe) beveik garantuotai nepasieksite geresnio rezultato, nei tie, kurie į efektyvumą žiūrėjo racionaliau.
Nes kol jūs bandysite pasiekti tobulai efektyvų gyvenimą, jie nueis į kokį kontaktų vakarą, kuriame prisigers su kelių įmonių vadovybėmis, ir dėl to gaus kontaktų bei užsakymų. O jūs tuo tarpu mokysitės dar vieną užsienio kalbą, kuri gal kada nors kokioms 5 minutėms ir pravers.
Dauguma žmonių nuvertina sėkmės faktorių ir per daug savo pasiekimų prisiskiria sau.
Todėl jie mano, kad sunkiai dirbdami arba labai stengdamiesi padaryti visko daug ir viską padaryti efektyviai, jie kažką pasieks. Ir kai jie pasiekia net menkiausią smulkmeną, kurią pasiekė tik dėl teisingai susidėliojusių aplinkybių, jie labai smarkiai džiaugiasi ir mano, kad čia jų darbo vaisiai.
Tačiau realybėje, tai to darbo ir sėkmės mišinys. Kartais labiau darbo, kartais labiau sėkmės. Bet niekada tik darbo. Niekada.
Kol vieni sunkiai dirba, o kiti bando nors ir efektyviai, bet padaryti viską, ką tik įmanoma sugalvoti, gudriausi tiesiog efektyviai nusidirba tiek, kiek reikia ir tada eina gyventi. Vis patekdami į situacijas, kuriose sėkmė padeda didinti jų įdirbį ir gabumus. Pasekmes vėliau pamatę daug dirbantys verkia, kad kai kam sekasi labiau.
Gyvenimas – nesąžiningas.
