Nenuostabu, kad euro kursas kitų pasaulio valiutų, ypač dolerio, atžvilgiu ėmė štampuoti kone dešimtmečio antirekordus. Vis dėlto neaiškumų debesys artimiausiais mėnesiais turėtų prasisklaidyti. Tada taps aiškiau, kuria kryptimi žengia Europos ekonomika.
Analitikai kone vieningai sutaria, kad rinkimus Graikijoje laimėjusi kairioji partija „Syriza“ vargu ar sugebės įvykdyti pažadus – nutraukti tarptautinių kreditorių nustatytą taupymo programą. Buvo pasigirdę net grasinimų, kad priešingu atveju graikai atsisakys grąžinti 400 mlrd. eurų perkopusias skolas, išstos iš euro zonos ir net ES.
Tačiau nuo to nukentėtų tik pati Graikija, ypač ilgalaikiu požiūriu. Juk iš esmės šalis gyvena tiktai padedant tarptautiniams donorams, o pati pinigų beveik neturi.
Aišku, graikų demaršo atveju pasitikėjimas euro zona sumenktų, bet tik trumpam. Kad ir kaip žiūrėsi, Graikija savo ūkio dydžiu panašesnė į Baltijos valstybes nei į Vokietiją, Prancūziją, Italiją ar kitas didžiąsias žemyno šalis.
Kur kas didesnis galvos skausmas – buksuojanti visos euro zonos ekonomika. Jos augimas pernelyg lėtas, o dar įsijungė defliacijos stabdys.
Tad ne veltui Europos centrinis bankas (ECB) nutarė įjungti pinigų spausdinimo mašinas ir įmesti į rinką daugiau nei trilijoną eurų, už kuriuos ketinama išpirkti investicinį reitingą turinčių valstybių obligacijas.
Vadinamasis kiekybinio skatinimo modelis palyginti sėkmingai, tik gerokai anksčiau buvo pritaikytas JAV, jo ėmėsi ir Didžioji Britanija. ECB tai daro gerokai pavėlavęs.
Todėl iš anksto abejojama, ar šie veiksmai duos vaisių ir daugiau pinigų gavę bankai ims plačiau dalyti paskolas verslui ir gyventojams.
Skatinti ūkio plėtrą ir vartojimą būtina, kad infliacija pagaliau pasiektų ECB numatytą tikslą – 2 proc. ribą. Bet ženklų, kad tai pavyks padaryti artimiausiu metu, kol kas nematyti.
Kokia šiuo atveju yra Lietuvos padėtis? Nepaisant pavienių raudų apie dėl euro įvedimo pabrangusias prekes ar paslaugas, kainos pas mus iš esmės nekyla, kaip ir visoje euro zonoje. Iš pirmo žvilgsnio tai yra gerai. Tačiau tokia padėtis yra kaip aklagatvis: kai negali parduoti prekės bent šiek tiek brangiau nei prieš metus, neturi iš ko ir didinti atlyginimų, plėsti gamybos.
Palyginti su daugeliu kitų ES valstybių, mūsų šalies ūkis turi dar vieną trūkumą – jis pernelyg priklausomas nuo santykių su Rusija. Net praėjusiais metais, kai įsigaliojo įvairios sankcijos ir embargai, Lietuvos eksportas į šią šalį augo. Kas penktas eksportuotojų uždirbtas litas atkeliauja iš V.Putino valdomos valstybės.
Galima drąsiai teigti, kad šįmet bus kitaip. Nors dar neseniai buvo kalbama apie galimybę švelninti sankcijas Maskvai, dėl agresijos Ukrainoje Briuselis greičiausiai pasielgs priešingai – jau pradedamas svarstyti naujas draudimų ir apribojimų paketas. Suprantama, Kremlius irgi turės panašiai atsakyti, kad išlaikytų orumą savo piliečių akyse.
Todėl apie galimybę atnaujinti lietuviškos varškės, sūrių ar juolab dešrų eksportą į Rusiją galima pamiršti. Verčiau rengtis naujiems smūgiams: galbūt Maskva nuspręs visiškai neįsileisti Lietuvos vežėjų arba sumanys kirsti kitiems pramonės sektoriams.
Staigiai rasti rinkų euro zonoje, kurioje ir taip įsivyravo sąstingis, labai sunku.
Todėl reikia susitaikyti su tuo, kad eksportas šįmet gali neaugti, o gal net ir sumažėti.
Regis, jau metų pradžioje pradėjo pildytis skeptikų prognozės, kad 2015-ųjų Lietuvos valstybės biudžetas suplanuotas entuziastingų optimistų.
Juk šiemet išaugo ne tik išlaidos krašto apsaugai: toliau kompensuojamos sunkmečiu sumažintos pensijos, keliami atlyginimai biudžetininkams.
Net paaiškėjus, kad įplaukos į iždą srūva lėčiau, negu numatyta, valdžia vargu ar ryšis imtis karpyti finansavimą šioms sritims, ypač kai rinkimai į Seimą – jau ne už kalnų.
Kaip sudurti galą su galu? Viena iš išeičių – skolintis. Juolab kad jau galime raškyti įstojimo į euro zoną vaisius: mūsų šalis be vargo sugebėtų išplatinti obligacijų už vos 1 proc. metines palūkanas.
Paskolų reikės ir tuo atveju, jeigu Lietuva sumanys pasinaudoti Europos Komisijos parengtu 315 mlrd. eurų vertės investicijų planu, kuriuo ketinama suteikti postūmį ekonomikai.
Vis dėlto taip elgtis reikėtų itin atsargiai. Tai įrodo daugeliui metų į priekį prasiskolinusios ir dabar mokėti nebenorinčios Graikijos pavyzdys.
Vadinasi, kol kas tenka susitaikyti su tuo, kad pirmaisiais euro galiojimo Lietuvoje metais atlyginimai kils lėtai, kainos – irgi, o naujų darbo vietų atsiras mažai. Į sąstingį panaši nuosaiki euro zonos ūkio plėtra neišvengiamai lėtins ir mūsų ekonomikos augimą.
Lieka tikėtis, kad Briuselyje ir Frankfurte įsikūrusiems Europos ekonominės politikos vairininkams pasiseks įjungti aukštesnę pavarą.
