Atsakingi veikėjai pranešė, kad čia bus „originalios architektūros modernūs miesto vartai“, kuriuose įsikurs prekybos centras „Rimi“, nemažai smulkesnių prekybos objektų, prie Vytauto gatvės bus įrengta aikštė, taip pat bus įrengtas pasažas, kuriuo keleiviai pasieks stotį arba prekybos centrą. O ar liks vietos autobusams? Pagalvota ir apie juos, žadama, kad teritorijos gilumoje bus įrengta 18 autobusų išvykimo aikštelių (Vilniaus stotyje – 37), taip pat dengtas peronas. Tai ant žemės, o po žeme įrengta maždaug 200 vietų požeminė automobilių statymo aikštelė ir dar liftas iš jos.
Dabartinė Kauno stotis daro gėdą ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai, nes pro Kauną eina keliolika tarptautinių maršrutų, kurių keleiviai laikinai išlipę Kaune, mato ne Europą, bet nugyvento Rusijos užkampio vaizdą.
Stoties detaliajame plane numatyta, kad didesnę sklypo dalį – net 51 proc. užims autobusų stotis, mažesniąją – 49 proc. prekybos centras. Išgirdę šias žinias, kauniečiai sunerimo: kodėl prekybos centras? Todėl, buvo atsakyta, kad tokie centrai tapo „neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi“, be to, stotis kaip verslo centras negauna tiek pajamų, kad galėtų padengti reikalingas investicijas, todėl ją pertvarkant buvo ieškota „sinergijos“ su prekybininkais.
Trumpai tariant, realiai stoties plotas, bent jau autobusams gerokai sumažės. Manevruoti stotyje reikės nemažo meistriškumo, o palikti joje autobusus tarp reisų išvis neįmanoma. Todėl autobusams bus siūloma ne likti stotyje, bet važiuoti į „Kautros“ įmonę Šančiuose – į abi puses susidarytų 6 kilometrai.
Padauginkime juos iš šimtų autobusų išlaidų degalams ir padidėjusios taršos – rezultatas bus liūdnas. O už kieno pinigus bus statoma ta požeminė aikštelė po autobusų stotimi, kurios buvimas yra lemiamas šios stoties vietos pasirinkimo argumentas, iš viso niekas nežino.
Kiltų klausimas: kodėl naujoji stotis yra „grūdama“ į prieš 80 metų susiformavusią vietą, o ne statoma erdvesnėje ir, aišku, tinkamesnėje vietoje? Tradicinis atsakymas būtų maždaug toks: kaip radome, taip paliksime. O patikslinant aiškinama, esą iš tos vietos labai gražiai atrodo Žaliakalnio šlaitai, tegul keleiviai į juos irgi pasižiūri.
O kur būtų tinkamesnė vieta? Mano manymu, pati artimiausia tokia vieta atsirastų čia pat, esamoje stotyje, betgi būtinai išplėtus teritoriją Šiaulių gatvės kryptimi, nugriovus neaišku kokios paskirties barakus, sandėlius, kitus menkaverčius pastatus, taip pat ir prie gatvės stovinčius šiokius tokius pastatus, žodžiu, iškuopus architektūrinį šiukšlyną ir suformavus, ko gero, du kartus erdvesnį sklypą.
Tokiu būdu galima būtų sutvarkyti visą Vytauto prospekto kvartalą nuo Šiaulių iki Bažnyčios gatvės ir nors vieną prospekto dalį padaryti jei ne prestižine, tai bent tvarkingą pagal europietiškus standartus. Tolimesniame Kauno tvarkymo etape, žinoma, reikėtų užsiimti nemažiau baisiu kvartalu (su garsiuoju turgumi) nuo Šiaulių iki pat geležinkelio stoties.
Negi miesto valdžia nesupranta, kad įgrūdus stotį į ankštą vietą, jokio prestižo nebus. Priminčiau šiai valdžiai, kad statant Vytauto Didžiojo karo muziejų ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo nugriauta ar ne keturiolika namų – tuomet vadintų sodybomis – Kauno centre ir tokiu būdu suformuota tikrai prestižinė centrinė Kauno erdvė. Negi Kauno valdžia nepagalvoja, kad miesto autobusų stotis statoma ne kokiai nors progai, bet mažiausiai 50, o tai ir šimtui metų?
Štai Vilniaus valdžia dar prieš keletą dešimtmečių pasiryžo nugriauti ten stovėjusius abejotinos vertės statinius ir pastatyti tikrai prestižinę miesto autobusų stotį su visa reikalinga vidaus ir išorės erdve. Tiesa, aikštė prieš stotį vėliau visai be reikalo užgrūsta dabar jau merdinčiais prekybos kioskais. Įdomu, kas davė leidimą tokioms statyboms?
Grįžkime į Kauną. Dar vienas sprendimas: autobusų stotis prie geležinkelio stoties Nemuno link, nugriovus du varganus daugiabučius ir keletą barakų ar sandėlių. Tai būtų puikus transporto mazgas: dvi stotys, o gal dar ir prieplauka Nemune. Nušautume jei ne tris, tai bent du zuikius tikrai. Kodėl?
Pripažinkime, kad Kauno geležinkelio stotis yra pusiau numirus. Priežastis: nėra keleivių. Todėl jiems aptarnauti užtektų mažiausiai du kartus mažesnio pastato. Atiduokime kitą (pietinę) pusę autobusų stočiai, išvykimo peronus įrengdami link upės tarp geležinkelio ir Čiurlionio gatvės. Vietos – pločio ir ilgio tikrai turėtų užtekti. Tuomet šioje dviguboje stotyje virtų tikras stoties gyvenimas, pasiteisintų ir efektingos požeminės perėjos pėstiesiems po Čiurlionio ir Vytauto gatvėmis.
Naivesni kauniečiai iš karto paprieštaraus: taigi čia pat „Rail Balticos“ krikštynos, iš Kauno pulkai keleivių traukiniu važiuos į Berlyną ir Paryžių. Baikite juokus – pasakyčiau kauniečiams. Niekas ir anksčiau nevažiuodavo traukiniu į Varšuvą, nors reikėdavo pereiti tik dešimt metrų iš vieno į kitą traukinį Šeštokuose, niekas nevažiuos nutiesus „Balticą“ ir į Paryžių.
Bildėti traukiniu vien į Varšuvą vienuolika valandų tuo pačiu greičiu kaip ir ligi šiol, reikės didelių pasiryžėlių. O didesnio greičio čia net nėra numatyta. Vadinasi, Kauno geležinkelio stotis ir toliau merdės, nors jai sukišta dešimtys milijonų, o „Balticai“ ir visas milijardas (skaičiuojant litais) pinigų. Autobusų keleivių nuolatinė cirkuliacija šią stotį tikrai prikeltų.
Taigi, dabartinis sprendimas statyti Kauno autobusų stotį toje pačioje vietoje, neplečiant jos teritorijos ir netvarkant prie jos prilipusio Vytauto prospekto architektūrinio jovalo, nieko gero Kaunui neatneš. Tai sprendimas, tikra to žodžio prasme, būtų tik iš bėdos, negi jo kažkam reikia dėl „paukščiuko“? Išplėtę tą teritoriją, pastatę nesugrūstus miesto vartus, tikrai laimėtume daugiau, o jei Kaune trūksta architektų, pastatykime tokią pačią kaip ir Vilniuje autobusų stotį. Garantuoju, bus gražu ir funkcionalu.
O jei pasirinktume „dvigubos“ stoties variantą, įkvėptume gyvybę Kauno geležinkelio stočiai ir visam šiam rajonui. Bet kurio iš paminėtų variantų pasirinkimas taptų prasmingu ir reikšmingu šios ar jau ir būsimosios miesto valdžios ženklu, meilės savo miestui įrodymu.
