Šalies transformacija buvo retas dalyvaujamosios demokratijos eksperimentas. Tai pasigėrėtinas ir didingas žygis žmonių, susivienijusių tam, kad atvertų savo šalį modernumui, demokratijai bei Europai – ir tai tik pradžia.
Šis eksperimentas unikalus, nes tai ne vien kova, bet ir konstruktyvus darbas, ne vien pasipriešinimas, bet ir valstybės kūrimas.
Daugelis vyriausybės ir parlamento narių yra savanoriai, kurie paliko gerai apmokamus darbus, kad galėtų tarnauti savo šaliai. Natalie Jaresko, naujoji finansų ministrė, anksčiau dirbo investicinės bankininkystės srityje, o dabar dirba vos už kelis šimtus dolerių per mėnesį. Savanoriai padeda vienam milijonui šalies viduje perkeltų asmenų ir dirba patarėjais ministerijose bei vietos valdžios institucijose.
Vis dėlto naujajai Ukrainai rimtų išbandymų kelia senoji Ukraina, kurioje įsigalėjusi valstybinė biurokratija veikia išvien su verslo oligarchija. Be to, naujajai Ukrainai tenka atremti Rusijos prezidento Vladimiro Putino, siekiančio bet kokia kaina destabilizuoti valstybę, atkaklų priešiškumą.
Vienas trūkumas – naujoji Ukraina yra paslaptis, kuri yra gerai saugoma ne vien nuo likusio pasaulio, bet ir nuo Ukrainos visuomenės. Radikalios reformos parengtos, bet dar neįgyvendintos.
Šiandieninę Ukrainą verta palyginti su 2004 m. Gruzija. Į valdžią atėjęs Michailas Saakašvilis nedelsdamas pakeitė nekenčiamą kelių policiją ir panaikino kelių užtvarus, naudotus kyšiams iš vairuotojų lupti. Visuomenė iškart pripažino, kad padėtis pasikeitė į gerąją pusę. Deja, Ukrainai kol kas nepavyko įgyvendinti panašaus, akivaizdžiai padėtį gerinančio projekto. Kijevo policijos pajėgas rengiamasi reorganizuoti, bet kol kas, kaip ir anksčiau, norint gauti vairuotojo pažymėjimą tenka duoti kyšį.
M.Saakašvilis buvo lyderis revoliucionierius, kuris panaikino korupciją, bet galiausiai sukūrė valstybės monopoliją. Ukraina, priešingai, yra dalyvaujamoji demokratija, kurioje nepasikliaujama vienu lyderiu, bet pasitikima kontrole ir pusiausvyra. Demokratija kelią skinasi lėtai, bet ilgainiui tai gali tapti pranašumu.
Svarbiausias klausimas – ar sulauksime to „ilgainiui“? Šiuo metu Ukraina patiria tiesioginį karinį ir finansinį V.Putino Rusijos puolimą. Rusiją apėmusi finansų krizė, bet panašu, kad V.Putinas mano galįs sunaikinti naująją Ukrainą iki šiai visiškai atsistojant ant kojų ir greičiau nei finansų krizė sužlugdys jo paties populiarumą. Jis didina karinį ir finansinį spaudimą Ukrainai. Savaitgalį buvo atakuotas Mariupolis – paneigiant melą, kad separatistai veikia savarankiškai.
Ukraina apsigins karine prasme, bet jai būtina skubi finansinė parama. Neatidėliotinai reikalingi 15 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto, tam, kad būtų užtikrintas Ukrainos išlikimas ir paskatintos privačiosios investicijos, Vakarai turėtų politiškai įsipareigoti skirti papildomų lėšų, kurių dydis priklausytų nuo Rusijos puolimo mastų ir Ukrainos reformų sėkmės.
Patys reformatoriai nori būti tiesiogiai atskaitingi už faktines išlaidas, kad būtų išvengta lėšų nutekėjimo, būdingo senajai Ukrainai. Jie leidžia daug teisės aktų, bet nori, kad Tarptautinis valiutos fondas ir toliau vykdytų kontrolę.
Deja, demokratijos žingsniai lėti, o demokratinių susivienijimų, tokių kaip Europos Sąjunga, – dar lėtesni. Putinas tuo ir naudojasi.
Daug kas priklauso nuo to, kaip įvykiai klostysis ateinančiomis dienomis. Ant kortos pastatyta ne tik Ukrainos ateitis, bet ir pačios Europos Sąjungos likimas. Ukrainos netektis būtų didžiulis praradimas Europai – tai leistų Rusijai skaldyti Europos Sąjungą ir prieš ją dominuoti.
Priešingai, jei Europa netikėtai gerai pasirodytų ir suteiktų Ukrainai reikiamą finansinę paramą, Putinas galiausiai turėtų nutraukti savo agresiją. Šiuo metu V.Putinas gali įtikinėti, kad visos problemos, su kuriomis susiduria Rusijos ekonomika, kyla dėl Vakarų priešiškumo, ir Rusijos visuomenei jo argumentai atrodo įtikinami. Priešingai, jei Ukraina sulauktų reikiamos finansinės paramos, atsakomybė dėl Rusijos finansinių bėdų aiškiai tektų Putinui. Rusijos visuomenė tada galėtų priversti jį sekti naujosios Ukrainos pavyzdžiu. Tuomet Europai tektų turėti reikalų su naująja Rusija, kuri iš rimtos strateginės grėsmės virstų galima strategine partnere. Štai tokie yra statymai.
Filantropas George'as Sorosas prisidėjo rengiant šią garsaus filosofo Bernardo Henri Lévy publikaciją, kurios visas tekstas paskelbtas leidinyje „The New York Times“
