Tarkime, V.Putinas šįkart iš tiesų krūptelėjo, gerai žinodamas viską apie iškalbingus precedentus ir bendraminčių likimą. |Prisiminkime tai, kokiais nepajudinamais, ginamais išskirtinio statuso ir gerai sukomplektuotų karinių padalinių andai atrodė Balkanų budeliai, bet atėjo laikas ir nusikaltę žmogiškumui politikai bei aukšto rango kareivos stojo prieš tarptautinį teismą.
Na, galima pasakyti dar taip: jeigu kažkam kalbos apie tikėtiną V.Putino atsakomybės Hagos teisme procesą dabar atrodo tik kaip retorikos pratybos, tai vis tik, reikia manyti, tokia retorika yra nepalyginamai veiksmingesnė nei nepadorūs šūkaliojimai „Putin – huilo“.
Be to, mums patiems reikia pradėti pratintis prie tokios išganingos minties, įsikalbėti ją, palaikyti tikėjimą, kad yra didesnė ar mažesnė tikimybė, jog teisingumo dvasia kada nors triumfuos. Kitaip tariant, kai patys pradedame tikėti teisingumu, to teisingumo padaugėja.
Nesunku įsivaizduoti, kad ne vienam skaitytojui toks sugretinimas pasirodys neįtikinimas, nes esą V.Putinas, skirtingai nei serbų nevykėliai politikai, yra valstybės su didžiausiu branduolinių ginklų arsenalu prezidentas, caras ir supeherojus viename asmenyje.
Neva net ir užspeistas į kampą toks herojus, apsistatęs branduolinį ginklą transportuojančiomis raketomis, būtų nepasiekiamas tarptautinį teisingumą siekiančiomis užtikrinti institucijomis. Blaivaus ir ciniško proto žmogus čia dar pavymui burbtelėtų kažką apie tai, kad pasaulis apskritai yra neteisingas, teisingumas neva neretai sudūžta į šiurkščios tikrovės uolas. Kaip atrodo, mes labai supaprastiname reikalo esmę, įsivaizduodami, kad vienas žmogus gali paspausti kažkokį mygtuką, tokiu būdu pasiųsdamas pasaulį į radioaktyvią žiemą arba visišką nebūtį. Tokio hipotetinio sprendimo – neduokdie – priėmime vienas žmogus, net toks tironas kaip V.Putinas, nieko nelemia, vieno žmogaus valia čia yra tik grandis ilgoje grandinėje, be to, niekados iki galo neaišku – kieno grandis čia vis tik būtų pati paskutinė.
Tačiau tiesa yra ir tai, kad ne tik panieką, bet ir teisinę atsakomybę prieš tarptautinę visuomenę užsitraukia tie V.Putino aplinkos asmenys, kurie kartas nuo karto savo nešvankiomis kalbomis demonstruoja neva sunkiai tramdomą ketinimą panaudoti atominį ginklą, pradėti termobranduolinį karą. Nesu teisininkas, tačiau, kaip atrodo, štai jau tokios retorikos pratybos, klaikūs žodžiai, nekalbant apie kažkokius veiksmus, yra nusikaltimas žmogiškumui, kurį detaliau galėtų įvertinti tas pats Hagos tribunolas. Tačiau šįkart užsimojau pakalbėti ne tiek vedamas kažkokio dar iš anksčiau pažįstamo pasipiktinimo, kiek dėl to, kad netikėtai persiėmiau rusų interesais, pabandžiau pamatyti pasaulį rusų patrioto akimis.
Kur reikėtų staiga padėti V.Putiną, jeigu reikalai pasisuktų pražūtinga jo režimui linkme, tauta pradėtų gėdytis buvusios santuokos, o ilgai puoselėti sentimentai virstų sąžinės priekaištais? Tokio lygio eksherojaus nesukiši gyvo į žemę, neprotinga taip pat būtų laikyti ilgai prieš akis kaip gyvo priekaišto inscenizaciją, be reikalo dirginant ir erzinant žmones.
Išties, ypač atstumia ir kelia nerimą bjaurūs Rumunijos ir Libijos diktatorių likimo pavyzdžiai, tebestyro akyse pasauliui transliuotas S.Husseino baigties vaizdelis. Tai nebuvo nei labai teisiškai preciziška, nei etiška, galop – visiškai nehigieniška.
Hagos tribunolas šiuo atveju būtų pats higieniškiausias visokeriopa to žodžio reikšme variantas. Ką reiškia vien tik saugi ir šilta eurokamera, taip pat maitinimas vertas bent trijų žąsų pagal lietuviškos kilmės maisto guru A.Užkalnio matavimo vienetus.
