Tuo metu, kai mūsų šalies ministras žarstė optimistinius pažadus, berniuką Švedija jau buvo perdavusi Norvegijai – jį pasiėmė šios šalies vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“. Tuo metu, kai mūsų tingūs diplomatai svarstė, ko imtis, norvegai veikė nedelsdami.
Mūsų šalies pilietį dvi svetimos valstybės mėtė kaip žaislinį kamuolį, o Lietuvos užsienio reikalų ministerija turėjo svarbesnių reikalų. Ir ji atsibudo tik po savaitgalio, kai šaukštai – jau po pietų.
Emigrantai, kurie buvo susidūrę su „Barnevernet“, puikiai žino, kad vien optimistiniais pažadais nepriversi jos grąžinti vaiko į Lietuvą. Juk iki šiol nėra pasirašyta teisinio bendradarbiavimo sutartis. O štai ministras esą ir toliau dėl visas pastangas, kad nepilnametis Lietuvos pilietis būtų grąžintas. Ką reiškia ministro žodžiai „ir toliau“? Negi užsienio reikalų ministerijai jau buvo parūpę Norvegijoje ir kitose užsienio šalyse iš lietuvių atimti vaikai? Iš tiesų jiems į tai buvo nusispjauti.
Lygiai prieš metus rašiau žurnalistinį tyrimą apie įvairiose šalyse iš lietuvių emigrantų paimtus vaikus. Tada kreipiausi į Užsienio reikalų ministeriją klausdama, kaip ji padeda mūsų šalies piliečiams, iš kurių atimti vaikai. Prašiau ir mūsų šalies ambasadų atstovų paaiškinti, kokia pagalba teikiama Lietuvos piliečiams, susidūrusiems su itin griežtais vaiko teisių apsaugos darbuotojais.
Tada man buvo paaiškinta, kad mūsų šalies diplomatai nesikiša į teisinius ginčus, vykstančius kitose šalyse. Tai esą tik tų šalių reikalas. O lietuviams, kurie kreipiasi pagalbos į ambasadas, patariama susirasti teisininkus. Kiek tėvų tada man rodė formalius atsakymus, gautus iš ambasadų ir užsienio reikalų ministerijos!
Štai koks paaiškinimas tada atskriejo iš Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje: „Lietuviai turi suprasti, kad čia vaikų priežiūrai galioja kitokie standartai nei Lietuvoje – kas priimtina Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje gali būti vertinama kaip nepriežiūra ar smurtas prieš jį. Lietuviai turi bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais ir suvokti, kad dėl kultūrinių ir požiūrių skirtumų kiekvienas socialinės tarnybos nesuprastas tėvų veiksmas ar atsakymas gali būti ne jų naudai“.
Negi per naktį Lietuvos diplomatų požiūris pasikeitė? Negi L.Linkevičius plačiai atmerkė akis, kad dabar „šiam klausimui skiriamas prioritetinis dėmesys“?
Ir ministras, ir ne kartą Norvegijoje viešėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė apie tai vengdavo pasisakyti. Bendraudama su tos šalies karaliumi Haraldu V ir tuomečiu premjeru Jensu Stoltenbergu D.Grybauskaitė kalbėdavo lengvesnėmis temomis – apie ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. O apie būtinybę pasirašyti teisinės pagalbos sutartis, kurios leistų atimtus emigrantų vaikus grąžinti į Lietuvą, net neužsimindavo. Nes ši tema nepatogi? Nes daugiausia vaikai atimami iš girtaujančių ir smurtaujančių tėvų?
„Nėra namų be dūmų“, – tada aiškino man Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, pripažinę, kad vaikų atėmimas yra karčioji emigracijos pusė.
Iš tiesų yra tėvų, kurie neprižiūri savo vaikų ar kelia prieš juos ranką. Galbūt ir Norvegijoje savo dukrelę pagrobusi ir į Palangą slapta atvežusi Loreta Daškevičė nebuvo tobula mama. Tačiau jos dukra yra Lietuvos, o ne Norvegijos pilietė. Todėl mūsų šalies diplomatams turėjo rūpėti jos likimas. Bet kai L.Daškevičė iš jų nesulaukė jokios pagalbos, o „Barnevernet“ vis labiau retino susitikimus su vaiku, motina matė vienintelį kelią.
Ji pasekė kitų likimo draugių – rusių, čekių, lenkių pavyzdžiu ir savo vaiką tiesiog pagrobė. Kalbama, kad tokioms motinoms padedantis privatus lenkų detektyvas nemažai uždirba. Tokie pagalbininkai kaip šis detektyvas turės darbo tol, kol popieriniais biurokratais tapę diplomatai savo gražius pažadus pagaliau pavers darbais.
Taigi septynmečio lietuvio berniuko, dabar vėl nublokšto į Norvegiją, likimas tapo egzaminu ministrui L.Linkevičiui ir mūsų šalies ambasadai Osle. Ar išlaikys jį ministras?
