Jau pastebėta, kad Bernevernet“ veikla atskirais aspektais įgyją panašiai liūdną šlovę kaip taip pat Skandinavijos vėjų atpūstos trečiosios lyties konstrukcijos doktrinos ar vaikų darželiams bandytos įsiūlyti vaikų persirenginėjimo priešingos lyties drabužėliais norvegija-socialiniu-eksperimentu-su-vaikais-pasekmes-201502021114.htm"="">norvegija-socialiniu-eksperimentu-su-vaikais-pasekmes-201502021114.htm"" target="_blank">akcijos.
Tačiau vaikų atėmimo vajus, vykdomas minėtosios „Barnevernet““ labiau primena dekonstrukcijos užmojus, siekiant išardyti prigimtinės tikrovės raiškos pamatines sąlygas. Tiesą sakant, vienas kitam netrukdo, bet yra tos pačios grandinės gretutinės grandys, t. y. bet kokios konstrukcijos įgyvendinimui visų pirma yra reikalinga inertiška, pasiduodanti minkymui medžiaga, statybinis materialas, molis. Skandinavijos šalys daug kur rodo gražiausius gerovės pavyzdžius, tačiau tai nereškia, kad viską reikia ryti iš eilės jau vien dėl to, kad mums yra pateiktas produktas su skandinaviška etiketė, – tai gali būti tik gražiai įbakotas kakutis. Norisi tikėti, kad nesame tik nepilnavertiškumo kompleksų kamuojami aborigenai, civilizacinių malonių laukiantis iš išorinio pasaulio, geriausiu atveju galintys pamėgdžioti, bet patys nesugebantis priimti atsakingų iš toliaregiškų sprendimų.
Žiūrint panoramiškai, skandinaviškas gyvenimo būdas yra antiutopijos įkūnijimas tikrovėje. Kaip atrodo bent man, tokia šalčiu dvelkianti antiutopija labiau atstumia nei traukia. Norvegija – tai, jeigu norite, radioaktyvus Atlanto vandenyno banginis. Ta pačia proga leiskite pastebėti, kad patys europiečiai privalo be didesnių tabu pabandyti išsiaiškinti savo visuomenių raidos problemas ir sutrikimus, nepaliekant vietos visokioms putkėms kaišioti savo dvišakius liežuvius, neva bandant mus apšviesti.
Sau buvau pasakęs, kad ryžčiausi kalbėti šia jautria tema tik tada, kai visiškai aprims aistros. Tačiau prabėgus kelioms dienoms kartėlis vis dar neatlėgo, taigi, kaip atrodo, ramiai pasiaiškinti nesigaus.
Net ir nebūnant dideliu vaikų teisių specialistu ir nesiryžtant leistis į teisines spekuliacijas, negalima nepastebėti drastiškai prasikišančių, tiesiog akis badančių šios istorijos aplinkybių, tiesą sakant, paliudijančių seniai žinomas tiesas. Labai lietuviška šiose nesmagiuose įvykiuose yra tai, kad Lietuvos institucijos, – o visų pirma atsakomybė čia tenka Lietuvos ambasadai Osle, – dažniausia siekia nusiplauti rankas, bandydamos nežinia ką įtikinti, kad ypač tokio pobūdžio, o ir kitos tautiečius ištikusios bėdos užsienyje jų neliečia arba beveik neliečia.
Tai labai simptomiška, iš tiesų kažko panašaus buvo galima tikėtis, apytikriai žinant, t. y. disponuojant gausybe nuogirdų ir nuorodų, kad Lietuvos konsulinės tarnybos iš esmės yra formuojamos nepotizmo pagrindu, telkiant į šiltas vieteles visų pirma draugelius ir artimiausius giminaičius.
Visiems suprantama, kad tokio kirpimo „diplomatai“ jaučia pareigą gerai pasirodyti prieš patroną, o paprasti žmonės, Lietuvos piliečiai aniems yra tik tuščia vieta. Proto ir vaizduotės pritrūksta bent apsimesti kitokiu.
Savo ruožtu pastarieji įvykiai, kai ant ledo buvo paliekami labiausiai neapginami Lietuvos piliečiai, parodė, kad pribrendo reikalas šioje diplomatinių institucijų terpėje surengti kažką panašaus į liustraciją, siekiant pakeisti kontingento parinkimo praktiką, pabandant pritraukti čia dirbti kompetentingus ir atsakingus žmones. Lietuvos piliečiai sveikintų tokias užmačias, o politinės jėgos, iškėlusios uždavinį reformuoti konsulinę tarnybą, siekiant čia didesnio skaidrumo ir padorumo, susilauktų pritarimo ir palaikymo.
Lietuva yra įdomi šalis dar ir dėl to, kad šiandien čia šalies likimą didele dalimi lemia žmonės, anksčiau sėkmingai kopę karjeros laiptais komunistų partijos struktūrose arba vadinamojo komjaunimo aukščiausiuose ešelonuose.
Nesakau, kad dabar kalbame apie žmogaus tipažą, kuris sėkmę visais laikais pagauna ištikimai laikydamasis generalinės linijos, užuosdamas – iš kur vėjas pučia, daug didesnės reikšmės šiuo atveju faktorius, kaip atrodo, vis tik yra vadybiniai žmogaus sugebėjimais.
Tačiau buvęs komjaunuolis, dabar geriausias pasaulyje užsienio reikalų ministras L.Linkevičius šioje istorijoje iš tiesų pasirodė ne iš geriausios pusės, – komjaunuoliška prigimtis, pasikėlus virš paprasto Lietuvos piliečio interesų, prasikišo taip akivaizdžiai, kad nebuvo kur dėti akių mums visiems, paprastai entuziastingai pritariantiems ministro sprendimams.
Straipsnelio pavadinime išsakyta idėja nėra jau tokia utopiška kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Į Lietuvą grįžta vis daugiau žmonių, kurie teisme tikrai paliudytų apie „Barnevernet“ veiklos nusikalstamo pobūdžio įpročius.
Žinoma, pradėti tokį procesą Lietuvoje reikėtų ne mažiau drąsos ir ryžto nei pasakyti, kad Rusija yra teroristinė valstybė. Tačiau Lietuva yra drąsi šalis, ar ne?
