Lietuvą sukrėtė septynmečio Gabrieliaus Bumbulio dvigubas pagrobimas: kartą jis buvo norvegų socialinių darbuotojų atimtas iš šeimos, o antrąsyk – iš berniuką į Lietuvą bandžiusio pargabenti dėdės.
Geradariai tampa verslininkais
Kaip suprasti tokį nuožmų vaikų atiminėjimą, nekreipiant jokio dėmesio netgi į vis labiau šlyjančią šios valstybės reputaciją tarptautinėje erdvėje? Kadangi istorijos apie Norvegijoje analogiškai nukentėjusius skirtingų šalių piliečius, o ir pačias norvegų šeimas, pilasi kaip iš gausybės rago, iš paskos tįsta ir įvairiausių versijų bei sąmokslo teorijų šleifas.
Nuo galimai užšalusių smegenų iki bandymų svetimtaučiais vaikais pataisyti kraujomaišos nukamuotą norvegų genofondą. Tačiau pati giliausia šio skandalingą mastą įgavusio reiškinio šaknis, regis, yra kur kas proziškesnė ir ją atkapstė ne kas kitas, o patys šiauriečiai.
2009 metais Kopenhagos valstybinio gerovės tyrimų instituto atlikta studija apie vaikų teisių apsaugos institucionalizavimą Šiaurės šalyse atskleidė, kad jis pasižymi stebėtinai dideliu privatizavimo laipsniu. Konstatuota, jog vaikų paėmimo iš biologinės šeimos sistemoje visose Skandinavijos šalyse, išskyrus Grenlandiją, dominuoja privatus sektorius.
Daug metų prieš tokių tarnybų kaip norvegiškasis „Barnevernet“ atsiradimą pagalbos reikalingiems vaikams padėdavo vadinamosios geradarių organizacijos. Jos ir dabar atlieka savo vaidmenį, bet nuo 1980 metų jų sąrašą papildė privačios institucijos, kurios daugiau ar mažiau gyvuoja pagal rinkos dėsnius.
Vienos svarbiausių Norvegijos žiniasklaidos priemonių „Aftenposten“ žurnalistinis tyrimas parodė, kaip iš pradžių humanitariniais pagrindais susikūrusios ne pelno įmonės ilgainiui virto uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, iš kurių valstybė ėmė pirkti įvairių vaiko teisių apsaugos sistemai reikalingų paslaugų.
Verslas virsta tarptautiniu
Paprastai tariant, pelno pradėjusios siekti bendrovės steigė vaikų prieglaudas, internatus, išlaikė vadinamųjų profesionalių globėjų šeimas. 2013 m. Norvegijos vaikų, jaunimo ir šeimos departamentas iš privataus kapitalo institucijų nupirko apgyvendinimo vietų už 1,3 mlrd. kronų. Tai sudarė 46 proc. visų išlaidų, skirtų vietoms institucijose pirkti.
Šie procentai per pastaruosius penkerius metus vis augo. Papildomai valstybė išleido per pusę milijono kronų už privačių pakaitinės globos namų paslaugas. Be valstybės, tiesiogiai iš privačių įmonių analogiškas paslaugas perka ir vietos savivalda – komunos.
Viena tokių bendrovių Norvegijoje buvo „Tiltaksgruppen“. Jos įkūrėjas Kjellas Arne Gjeitremas norvegų žurnalistams papasakojo, kad iš pradžių jis su bendražygiais buvęs jaunas idealistas. Tačiau netrukus šie idealistai pamatę, kad vis daugiau jų konkurentų solidžiai uždirba iš vaiko teisių apsaugos.
Anot K.A.Gjeitremo, valstybei akivaizdžiai nerūpėjo, ar dirbama humanitariniais pagrindais, ar siekiant pelno, ir tai taip pat paskatino jį žengti pragmatiška kryptimi. 2011 m. savininkai pardavė „Tiltaksgruppen“ švedų kompanijai „Frösunda“. Ši priklauso didelei britų investicinei bendrovei „Argan Capital“, registruotai akcijų biržoje.
Kita privataus kapitalo įmonė „Små Enheter“ yra viena tų, kurios iš vaiko teisių apsaugos tarnybai „Barnevenet" teikiamų paslaugų susišluoja ypač daug lėšų. 2013 metais bendrovės apyvarta sudarė 56,6 mln. kronų, o pelnas neatskaičius mokesčių – 9,6 mln. Verslo pelningumą liudija ir dviejų įmonės savininkų pajamų deklaracijos. Dagas Skådinnas uždirbo 3,5 mln., o Knutas Oscaras Nordby – 21,3 mln. kronų.
Negana to, „Aftenposten" tyrimas parodė, kad pastaraisiais metais Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą apraizgė didžiulis užsienio įmonių tinklas. Mat kai kurios iš buvusių humanitarinio pobūdžio bendrovių buvo parduotos didžiuliams užsienio koncernams, kurie lobsta teikdami paslaugas Norvegijos tarnybai „Barnevernet“.
Tarp jų – Švedijos turtuolių Wallenbergų šeimos valdoma įmonė „Aleris Ungplan & Boi“. Jos metinė apyvarta yra apie milijardą kronų, o du trečdaliai bendrovės veiklos susiję su „Barnevernet“.
Kai vaikas tampa preke
Anksčiau minėtas verslininkas K.A.Gjeitremas pastaruoju metu dirba pedagogu Bergeno „Barnevernet“. Jo deklaruotos pajamos – per 10 mln. kronų. Turtuolis sako, kad sąžinė dėl tokiu būdu susikrautų turtų jo negraužia – juk normalu, kad privatūs rinkos dalyviai naudojasi galimybe uždirbti.
Nors įspūdingą pelną iš „Barnevernet“ veiklos semiantys privatūs asmenys neįžvelgia tame nieko smerktina, „Aftenposten“ žurnalistai liko šokiruoti. Pasigilinę į septynių privačių šios sferos dalyvių pelną, gautą iš „Barnevernet“ užsakymų 2009–2013 metais, jie išvydo 550 milijonų kronų. Vaikų apsaugos tarnybos pedagogus ir socionomus vienijanti profsąjunga bandė piktintis: šie įspūdingi milijonai turėjo būti panaudoti vaikų, o ne privačiai gerovei! Ji siūlė įvesti pelno ribas, persvarstyti galimai per didelius įkainius už pakaitinę vaikų globą, atidžiau kontroliuoti sutartis tiek su privačiais, tiek su valstybiniais paslaugų teikėjais.
Tačiau „Barnevernet“ į tokius priekaištus bei „Aftenposten“ klausimus raštu trumpai atsakė, kad dirbama rengiant konkursus ir renkantis geriausią kokybę už mažiausią kainą.
„Iš tėvų vaikų atimama tiek, kad valstybinių prieglaudų bei valstybės išlaikomų profesionalių globėjų niekaip neužtektų, – pasakojo viena vaikų netekusi ir į tarnybos „Barnevernet“ veiklą besigilinanti lietuvė mama. – Pavyzdžiui, vienas mano vaikų yra prieglaudoje, kurią valdo privačią įmonę įsteigusi šeima. Tos šeimynos „mama“ dar dirba agentūroje, ieškančioje vis naujų globėjų. Šiems reikia vis naujų vaikų. Žodžiu, taip ir prisiduriama prie atlyginimo...“
Taigi „Aftenposten“ atskleista informacija padeda atsakyti į ne vieną klausimą dėl daugelį stulbinančios Norvegijos vaiko teisių apsaugos specifikos, dėl sistemos uždarumo bei slaptumo, staiga stryktelėjusio atimamų vaikų skaičiaus, vis labiau absurdiškų vaiko paėmimo iš šeimos priežasčių, negailestingai vienas su kitu išskiriamų brolių ir seserų ir t.t.
Geriausias vaiko interesas virto tokiu pelnu bei abipusės naudos schemomis, kad norvegiškos sistemos teikiamomis uždarbio galimybėmis suskubo pasinaudoti ir užsienio koncernai. Kas laukia Lietuvos šeimų?
Jokia paslaptis, kad kai kurios nevyriausybinės Lietuvos organizacijos, veikiančios vaiko teisių apsaugos srityje, ne tik aktyviai bendradarbiauja su norvegų kolegomis, bet ir neslepia šios šalies vaiko teisių apsaugos modelį laikančios pavyzdžiu.
Jos aktyviai pasisako už naująjį Vaiko teisių apsaugos įstatymo projektą, atveriantį kelią vaiko paėmimui iš šeimos už „nepakankamą dvasinių poreikių tenkinimą, individualumo nepripažinimą, pozityvios socializacijos trikdymą, sukeliantį ar galintį sukelti žalą vaiko fizinei, psichikos, socialinei sveikatai ar raidai“ ir panašias abrakadabras.
Oponentai įtaria, kad tylus tokio vaiko teisių apsaugos modelio diegimas mūsų šalyje veda ne kur kitur, o didesnio ar mažesnio sistemos privatizavimo link. Kad valstybinių vaikų namų reforma baigsis privačių įmonių, gerovę užtikrinančių ne vaikams, bet tokių įmonių valdytojams, kūrimu.
Tuomet kas gali garantuoti, kad ir pas mus neprasidės spartuoliškas vaikų atiminėjimas iš tėvų ir kad vieną dieną neištiks šokas išvydus, kokiais skaičiais kai kuriose pajamų deklaracijose virto kilnūs lozungai?
Minėtoje Kopenhagos valstybinio gerovės tyrimų instituto studijoje apie vaiko teisių apsaugos institucionalizavimą Šiaurės šalyse konstatuota, jog nėra aišku, kokios bus šios sistemos privatizavimo pasekmės, bet faktas, kad patalpinimo vietų sritis yra labiausiai privatizuota gerovės valstybės sritis.
Praėjus penkeriems metams akivaizdu, jog tos pasekmės Norvegijoje nulaistytos mažųjų ašaromis ir paženklintos tėvų kančiomis. Bet mes dar turime laiko atsakingai pagalvoti ir nekartoti norvegų klaidų. Priešingu atveju kur bėgsime su savo „neteisėtai pagrobtais“ vaikais?
