Prisimindama šiuos įvykius, visada jaučiuosi nesmagiai, kad nepranešiau apie tą šeimą vaikų teisių tarnybai. Galbūt prieš vaiką buvo smurtaujama, o visi aplinkiniai galvojo, kad kištis neverta. Todėl dabar, girdėdama prakeiksmus norvegų „Barnevernet“, neskubu ginti savo tautiečių.
Netikiu, kad Norvegijoje pakanka apsiverkti prie vaiko ir jis bus atimtas dėl to, kad motina nevaldo emocijų. Argi tėvams nepaliekama galimybės atsiprašyti vaiko už netinkamą elgesį? Ar jie negali pasiaiškinti vaikų teisių pareigūnams, kad turi emocinių problemų ir paprašyti jų skirti nemokamas psichologines konsultacijas?
Jei dėl kartą pakelto balso vaikų gerovės tarnyba išplėšia vaiką, tada blogai. Kai skaitau priverstų grobti vaikus tėvų pasakojimus, atrodo, kad norvegai – baisi tauta. Tačiau tada neaišku, kodėl tiek daug lietuvių veržiasi pas tuos siaubingus „norgus“. Juk neemigruotume į kokią nors Islamo valstybę, tikėdamiesi, kad ten galėsime laimingai auginti savo atžalas. Ten jie turėtų garbinti Alachą daugybę kartų per dieną arba jiems nupjautų galvą – tokios taisyklės.
Svetur taisyklių turi laikytis. Mes patys kalbame, kad jei musulmonams nepatinka demokratija, jie turi susikrauti daiktus ir čiuožt namo. Tačiau pamirštame, kad norvegų akyse nuo musulmonų menkai skiriamės. Atvykę į gerokai civilizuotesnę šalį, lietuvaičiai nori pasigerinti buitį, bet pasilikti senąjį gyvenimo būdą.
Kadangi lietuviams Norvegija moka vaikų pašalpas, logiška, kad vaikai yra stebimi. Emigrantų vaikams būtina lankyti mokyklą. Tai yra būdas užtikrinti, kad emigrantai neims pašalpų už šalyje net negyvenančius vaikus. Jei mokytojams kyla įtarimų, kad vaikai šeimoje nėra tinkamai auklėjami, prasideda cirkai.
„Trolės bobos“ – taip emigrantai vadina vaikų teisių pareigūnes – ima jiems aiškinti, kaip reikia auginti vaikus. Jų vaikus!
Pripažinti savo auklėjimo klaidas lietuviams būtų tikras garbės ir orumo pažeidimas. Ne, tie „norgai“ jiems neaiškins, kad vaikams reikia šypsotis, o ne sėdėti susiraukus, kalbėti ramiu tonu, o ne šaukti. Bėda ta, kad norvegai nesutinka, kad vaikai yra tėvų nuosavybė. Jei per pusę metų tėvai neparodo noro pakeisti lietuviško auklėjimo į norvegišką, vaikai paimami.
Kadangi mes, lietuviai, tikime, kad su tėvais, net jei blogi, vaikui yra geriausia, mums tai nepatinka. Dar nepatinka, kad vaikų globėjais gali tapti lesbietės. Tačiau tokie yra Norvegijos įstatymai. Kol Norvegija negrasina okupuoti Lietuvos ir čia įvesti savo vaikų teisių apsaugos tvarką, tai yra jų reikalas. Beje, čia norėčiau priminti, kad Norvegija nėra Europos Sąjungos narė (čia tiems, kurie to nežino ir dėl vaikų grobimo keikia p....astų sąjungą).
Neprotinga kaltinti Lietuvos diplomatus, kurie, esą, turėtų mūru stoti už lietuvius vaikus. Neatsakinga tėvų pasakojimus, kad vaikai buvo paimti dėl niekų, priimti už gryną pinigą. Argi jums nekelia nuostabos, kad vargšų nukentėjusių tėvų nepalaiko gausi Norvegijos lietuvių bendruomenė? Man – kelia. Negi lietuviai yra tokie abejingi artimo nelaimei? O gal jie tyli, nes žino daugiau negu mes?
Norvegijoje vaikų teisių apsaugos surinkta informacija negali būti viešinama. Tai yra gerai, nes saugomas vaiko privatumas. Tačiau tai suteikia erdvės manipuliacijoms ir spėlionėms. Būtų labai nesmagu, jei kada sužinotume, jog viskas buvo atvirkščiai – laukiniai buvo ne norvegai, o lietuviai.
