Tik neskubėkite šaukti, kad esu trenktas debilas, tautos išdavikas ar skandinavų pakalikas, kad man nerūpi lietuvių motinų skausmas ir ašaros. Rūpi, kitaip apie tai nerašyčiau. Sakykite ką tik norite, tačiau vien tik ašaromis ir skausmo demonstravimu vaikų nesugrąžinsi.
Pabandykime suvokti, ką per pastarąją savaitę sužinojome apie šią organizaciją ir ką kalbėjo nukentėję tėvai bei pikti komentatoriai internete. Štai kelių sakinių fragmentai: „Kodėl vaikus atėmė neįspėję“, „Kodėl pareigūnai nevertino to, kad laikinas tualetas buvo namo rūsyje“, „Vaikų teisių gynėjai net nepasiteiravo vaiko nuomonės“, „Kodėl neperdavė vaiko auklėti į Lietuvą jo močiutei.“
Kodėl? Todėl, kad norvegai nesupranta ir niekada nebesupras to, kas mums yra tapę kasdienybe. Jie nesupranta, kaip galima keletą metų gyventi nuolat įrenginėjamame name, kur tualetas yra laikinas, o vonios nusiprausti tikriausiai visai nėra, jie nesupranta, kad lietuvė mama vaiką į mokyklą ar vaikų darželį gali vesti ne pagal nustatytą tvarką, o pagal tai, kada ji išeina ir grįžta iš pirmos, po to antros, gal net trečios darbovietės, nes jeigu atvykai į Norvegiją, tai juk uždirbti norisi.
Na, nesupras to norvegai, ir taškas. Ir kodėl toji „Barnevernet" turi įspėti mamą, jei tai kelis kartus, gal labai atsargiai, gal net taip atsargiai, kad lietuvė mama tai nepalaikė įspėjimu, jau padarė vaikų darželio auklėtoja ar mokytoja? Ir kodėl jie turi tą vaiką atiduoti kažkokiai močiutei, jeigu toji močiutė, norvegų įsitikinimu, nesugebėjo tinkamai paruošti gyvenimui savo dukters?
Ir iš kur tas lietuvių naivumas ir įsitikinimas, kad „Barnevernet“ privalo laikiną vaiko apgyvendinimą derinti su tėvais? Supraskime pagaliau tai, jog (vėlgi norvegų manymu) lietuvė mama nesudarė vaikui tinkamų sąlygų gyventi ir mokytis, tai kodėl jo atidavimą į kitą šeimą turi derinti su netikusia mama? Ar atimdami (apribodami) motinystės teises mes labai klausinėjame tėvų, kuriuose vaikų namuose ar kurioje šeimynoje tam vaikui būtų geriau augti?
Lietuviai – protingiausi pasaulyje. Ir išradingiausi. Jie žino, kad norvegai vaikus iš lietuvių grobia siekdami ateityje pasigerinti savo gyventojų genofondą. Mat lietuvių genofondas – kone geriausias pasaulyje, o su troliais šimtmečius kalnuose gyvenę norvegai jau visai sutrolino savo genus.
Dar norvegai yra didžiausi kyšininkai, nes štai tokiu būdu pelnosi iš prekybos vaikais. Žino kone kiekvienas lietuvis ir tai, kad lesbietėms auklėti jų vaikus atiduoda, nes iškrypėliai norvegai nori padauginti homoseksualų populiaciją.
O šventa Marija! Ar nebegalime pasistengti ir rasti rimtesnių argumentų šiai situacijai apibūdinti? Vakarų civilizacijai teisės viršenybė, net jeigu kai kam ji atrodo ir labai kvaila, visada buvo ir bus aukščiau emocijų, religijos, tėvų ašarų ir bet kurios tautos papročių.
Vienas rūpestingas tėvelis kelis kartus per dieną kala savo vaikams į galvą instrukciją, kaip pagrobimo atveju jie turėtų priešintis globėjams ir nuolat protestuoti, atsikalbinėti bei stengtis ištrūkti. Tai dabar tie vaikai sėdės pamokose išplėtę akis ir baugščiai dairydamiesi į šalis lauks iš už kampo pasirodysiančių grobikų. Tai jau tikrai norvegų mokytojai pripaišys tokiems vaikams mažiausiai šizofreniją, o tėvas tada kaltins vaikų gerovės tarnybą.
Ar atkreipėte dėmesį, kaip televizijos laidoje žurnalistas E.Jakilaitis mėgino iškvosti vaiko Norvegijoje netekusią mamą ir kaip toji taip ir nesugebėjo paaiškinti, kas su tuo vaiku buvo atsitikę ir kodėl jie sumanė vaiką atimti? Kitoje laidoje, paprašyta apibūdinti savo ginamąją, jos šeiminę padėtį, advokatė atsisakė tai padaryti ir tik žurnalistės priremta pripažino, kad atimto vaiko mama nepaisė įspėjimo neperkelti vaiko į kitą mokyklą, kelias dienas vaikas be jokios rimtos priežasties pamokose visai nepasirodė.
Norvegams galėjo susidaryti nuomonė, kad lietuviai gyvena pagal taisyklę – mano vaikas, ką noriu, tą su juo ir darau. Nes jis – mano! Paprašiau gydyti jį nuo šlapinimosi į lovą, tai ir gydykite, ko dar kvaršinate galvą apie kažkokį vaiko patiriamą stresą kilnojant jį iš vienos mokyklos į kitą?
Ir kodėl neišprusę norvegai mano, kad, jeigu perkėliau vaiką į kitą mokyklą, tai reiškia, jog bandau nuo vaikų gerovės tarnybos kažką nuslėpti ir pabėgti nuo problemų, jų nebespręsti? Aš mama ir todėl pati žinau, kaip vaiką geriau gydyti.
Lietuvoje esame įpratę skubėti, lėkti galvas pametę ir vadovautis viešai vienos mamos išsakyta svajone: „Norėčiau kuo greičiau gyventi normalioje vakarietiškoje visuomenėje, kai galėčiau palikti vaiką vieną kieme kokiam pusdieniui ir dėl jo nesijaudinti.“
Leiskite paklausti, o kas čia vakarietiško? Esame susikūrę klaidingus saugios visuomenės stereotipus ir jais vadovaujamės atvykę į svečią šalį. Todėl verta retsykiais pažvelgti į savo įpročius.
Prisižiūrėję klaikių vaizdų šaltose Lietuvos kaimo trobose, nes girta mamytė išeina visai dienai švęsti pas kaimynę, o mažamečius palieka vienus, mes patys turime prašyti atsiųsti „Bernevernet“ monstrus. Darytume ką nors patys, tačiau vaikų namai perpildyti, daugiau priimti negalime dėl lėšų stygiaus, ir tik viena kita svetimus vaikus priimanti šeimyna už menką atlygį vaikus gelbsti.
Valstybė vaikams (taip pat ir motinystės išmokoms) skiria tik tiek lėšų, kad mes nepajėgūs keisti blogų įpročių ir įkaitais paverčiame savo vaikus. Prieš dešimtmetį kartu su Lietuvos kariuomenės karininkais per Šv. Kalėdas lankydavome kaimuose vaikus. Karininkai, pamatę virtų bulvių lupenų puodą apsėdusį purvinų, skarmaluotų vaikų pulką, susijaudinę vos galėdavo vaidinti Kalėdų Senelį!
Štai šiuo metu vien tik Panevėžio mieste ir rajone beveik tūkstantis vaikų auga socialinės rizikos šeimose. O kiek tokių visoje Lietuvoje?
Neseniai Panevėžio rajone daugiavaikė, tačiau negerianti ir nesanti asociali, mama prilupo dvejų metų sūnų už tai, kad vandenį papylė. Visas mažylio veidas buvo nusėtas mėlynių. Norvegijoje tokia mama vaiko nebematytų, o lietuviai atidavė laikinai globoti jos giminaičiams. Dar po kurio laiko toji mama atsiprašys, pažadės nebesimušti ir tas vaikelis grįš pas savo mamą. Dabar pabūkite teisėjai: norvegai ar lietuviai geriau pasielgtų?
Štai tokios kultūros dalį nusivežame ir į Norvegiją, manydami, jog gausime iš tos šalies didžiules pašalpas vaikui auginti, dar dirbsime nelegaliai, o atsakomybės už vaikų auklėjimą, kaip ir Lietuvoje, niekas nepareikalaus.
Esame kitokie nei norvegai, mums virtos lupenos reiškia, kad vaikas dar nebadauja, o norvegai tai laikytų vaikų kankinimu. Mes vos išsiblaivyti spėjusiai motinai už pažadą nebegerti grąžiname vaikus, nors žinome, kad po savaitės vėl reiks jos ieškoti.
Paklauskite lupenas valgančių vaikų, ar norėtų jie ir toliau gyventi su tokia mama, ir jie atsakys, kad nori. Nes kitokio gyvenimo jie nėra matę, o su mama visada geriau. Bet ar jie užaugs tokie, kokių reikia sveikai visuomenei? Štai todėl ir norvegai ne visada klausinėja iš lietuvių atimtų vaikų, ar norėtų jie gyventi su savo mama.
Tačiau kodėl pykstame, kad nafta ir kitomis iškasenomis turtinga Norvegija gali skirti milijonus vaikų globai ir vaikų priežiūros įstaigoms? Norvegai sako: mes neleisime, kad kita mūsų karta užaugtų blogesnė, o blogesnė ir galbūt žiauresnė ji užaugtų, jeigu vaikai augtų ne pagal valstybės nustatytas griežtas vaiko priežiūros taisykles.
Tuo tarpu mums nusispjauti į tai, kokia karta gyvens Lietuvoje po 30 metų. Įsivaizduokime, kad į Lietuvą pradeda plūsti kokia Afrikos tautelė, kuri įpratusi gamtinius reikalus atlikti greta savo būsto, o vaikų į mokyklą neleidžia, nes reikia namuose darbus dirbti. Jie užaugs ir taps Lietuvos piliečiais, kurie ateityje formuos mūsų tautos elgesio kultūrą. Ar ir tada nesišauktume į Lietuvą Norvegijos vaikų gerovės tarnybos?
Asmeniškai man nesuprantami tie skandinavų socialiniai eksperimentai su vaikais, kai jie skatinami persirenginėti kitos lyties vaiko drabužiais, bet aš pripažįstu jų teisę taip eksperimentuoti. Ir dėl to nevadinsiu norvegų kažkaip įžeidžiančiai, ką daro straipsnių komentatoriai internete.
Kiekviena valstybė turi per šimtmečius susiformavusių elgesio keistenybių. Štai iki šiol daug kas nesupranta, kodėl prancūzai niekaip nenori atsisakyti dar revoliucijos metais susiformavusio įpročio sarkastiškai šaipytis iš politikų, religijų ir kitų dalykų net ir tada, kai už tai jie yra žudomi.
Jungtinėse Valstijose, lietuvio supratimu, policininkai elgiasi lyg medžiotojai. Šaudo po vienintelio įspėjimo ar be jo net ir neklusnius paauglius. Revolverio kalibras paprastai kelis kartus didesnis nei mūsų pareigūnų, o šaudo vadovaudamiesi principu: kaip galima greičiau nukauti, kad nekiltų pavojus pačiam ir aplinkiniams.
Dar kartą sakau – užjaučiu vaikų Norvegijoje netekusias šeimas. Jos tikrai papuolė į tikrą kitokios kultūros mėsmalę, privačios bendrovės principais dirbančios vaikų gerovės tarnybos spąstus. Kai kas vaikų tikrai nebeatgaus.
Dabar jau kitiems reikia žinoti, kad nereikėtų vaikytis kitose šalyse vaiko išlaikymui skiriamų pinigų bet kokia kaina. Asmeniškai pažįstų tokių šeimų, kurių vienas iš tėvų keletą metų Norvegijoje sunkiai dirbo, įsigijo ten būstą, o tada atsivežė ir žmoną, ir vaikus. Ir niekas prie jų nesikabinėja, nes viską jie darė, daro ir darys tik dėl vaikų ateities. Toks jų pasirinkimas.
