Ar gali būti kitaip, jeigu patys universitetų dėstytojai nelabai išmano tos turtingosios pasaulio kalbos subtilybių.
Dvejus metus plušusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pagaliau paskelbė savo triūso rezultatus: Šiaulių, „pedagaške" tebevadinamame Lietuvos edukologijos, Kauno technologijos ir netgi Vilniaus universitetuose, kaip ir Karo akademijoje, net vadovėliai – su šiurkščiomis klaidomis. Kai kurie visai neredaguoti.
Kalbininkus kraupinantis „kad“ ir bendraties junginys, pasirodo, nuolat šmėžuoja ir vadovėliuose, ir daktaro disertacijose. Kaip ir kitos klaidos, kurių vengti mokomi jau penktokai.
O kaip magistrų darbai? Baisu! Net 40 procentų jų kalbininkai priskyrė prie žemo raštingumo kategorijos (netgi tarp įvertintų dešimtukais tokių – 32 proc.).
Ką daryti? Švietimo ir mokslo ministerija paraginta stiprinti lietuvių kalbos pozicijas bendrojo ugdymo mokyklose. Universitetams patarta vertinant studentų darbus atsižvelgti ir į jų kalbą. Kas iš to? Nieko. Nes vaizduoklius ir kitokias nesąmones žmonėms brukusių kalbininkų reitingas greičiausiai mažesnis net už Seimo.
Anądien per radiją išgirdęs kažkokios moteriškės iš VLKK postringavimus net pašiurpau: negi įmanoma normaliam žmogui kalbėti taip taisyklingai – kaip kokiam robotui? Iškart panūdau parašyti jai žinutę, tik būtinai be lietuviškų rašmenų, nors šiaip to niekada nedarau.
Laimė, net kalbininkai po truputį atsikvošėja. Todėl jau daugiau nei metus galime vaikščioti bordiūrais, valgyti nebe orinius pyragėlius, o eklerus ir nusiprausę vandeniu iš boilerio traukti į balių, kuriame gali būti anšlagas.
O kai uolieji lietuvybės sergėtojai visiškai nusileis ant žemės, gal ir žmonės pagaliau juos išgirs. Ir tikrai susirūpins savo kalba.
