Kol diplomatiniais kanalais Lietuvos valdžia stengiasi išsiaiškinti, kaip atsitiko, kad G.Leščinskienės sūnus Gabrielius buvo iš Švedijos perduotas Norvegijos vaikų tarnybai, o ne biologinei motinai, šią moterį pažinoję lietuviai taip pat turi ką papasakoti.
Galbūt moters praeityje yra ne vienas puslapis, kurį ji norėtų užmiršti. Ar dėl sūnaus sugrąžinimo verčia kovoti motiniškas instinktas? O gal prabilusi sąžinė?
Danielius savo laiške rašo:
„Pamatęs internete G.Leščinskienės nuotrauką ir perskaitęs apie tai, kaip Norvegijos valdžia atėmė jos sūnų Gabrielių, buvau sukrėstas. Nusivylęs.
Pažintis su Gražina, kurios tėvai ir brolis gyvena Kavoliškyje, netoli Rokiškio, užsimezgė prieš keletą metų. Aš puikiai pažįstu šią moterį ir jos sūnų, nes pats dirbau Norvegijos mieste Moldėje. Iš tikrųjų tada ji gyveno šiek tiek toliau – maždaug 20 kilometrų nuo Moldės nutolusiame Elnesvogeno miestelyje.
Daugiau nei prieš pustrečių metų Gražina vairavo auksinės spalvos automobilį „Volkswagen Bora“. Tuo metu dirbęs viename autoservise lietuvis sutvarkė moters automobilį, kad ji galėtų atlikti techninę apžiūrą.
Artėjo 2012-ieji. Prieš pat Naujuosius metus automobiliu, prie kurio buvo pritvirtintas Didžiosios Britanijos valstybinis numeris, pas Gražiną atvyko penki vyrai. Kompanija visą naktį gėrė, o moters sūnus buvo paliktas vienas namie.
Ji dirbdavo kas antrą ar kas trečią dieną, nebuvo taip, kad reikėtų kasdien eiti į darbą. Kuo dabar verčiasi, aš nežinau, bet anksčiau Gražina valydavo parduotuves. Jos darbo biuras įsikūręs pačiame Moldės mieste, penkių aukštų pastate. Kai ji išeidavo į darbą, sūnus likdavo vienas. Jam tada buvo gal ketveri ar penkeri metai. Šviesus berniukas, garbanotas, vardu Gabrielius.
Ji mėgdavo linksmintis. Pasakojama, kad išgėrusi Gražina nevengdavo sėsti prie vairo, todėl keliskart buvo įvažiavusi į griovį. Jai padėdavo netoliese gyvenantys lietuviai – ištraukdavo aplamdytą automobilį.
Gražinos brolis, gyvenantis Rokiškio rajone, Kavoliškyje, taip pat atvykdavo į Norvegiją, bet ilgai neužsibūdavo, šiek tiek padirbėdavo statybose ir dingdavo. Bet sesuo niekada jo nelydėdavo kelionėje į tėvynę.
Nežinau dėl kokios priežasties, bet prieš trejus metus Gražinos ieškojo Norvegijos policija. Ji buvo apklausta, bet jos nesuėmė.
Daug kam būdavo labai gaila Gabrieliaus, nes berniukas augo be meilės. Esu įsitikinęs, kad ne Norvegijos valdžia kalta, kad ji išsiskyrė su sūnumi. Gražina pati kalta, jau seniai reikėjo paimti iš jos sūnų ir perduoti kam nors globoti.
Man gaila, jei sužinoję šią istoriją Lietuvos gyventojai manys, kad norvegai beširdžiai ir atiminėja vaikus. Nieko nežinau apie kitus atvejus, bet dėl G.Leščinskienės sūnaus neabejoju – reikėjo jos sūnų paimti gerokai anksčiau.
Nėra ko juodinti Norvegijos. Nesu nieko girdėjęs, kad G.Leščinskienė būtų pasakojusi apie savo sutuoktinį, man neteko jo sutikti Norvegijoje. Esu tik tiek girdėjęs, kad Gražina turi ne tik sūnų, bet ir dukterį. Po skyrybų dukterį augina buvęs Gražinos sutuoktinis, ji netgi nebuvo atsivežusi savo dukters į Norvegiją.
O kas yra Gabrieliaus tėvas, Gražina niekada neužsimindavo. Manau, reikėtų surasti jos buvusį vyrą, jis tikrai turėtų ką papasakoti“.
Papasakojo apie dukters gyvenimą
Kiek šiuose teiginiuose tiesos? Aplankėme Gražinos motiną, gyvenančią Rokiškio rajone, Kavoliškyje. Regina Stašienė papasakojo apie savo anūką Gabrielių ir dukterį Gražiną.
– Ar jūs palaikėte dukrą, kai ji suplanavo išvykti į Norvegiją?
– Su dukra visada sutarėme gerai. Tačiau Gražina visada buvo tylenė ir ne viską man pasipasakodavo. Kartą buvo apie tai užsiminusi. Tačiau 2010 metais ji paprašė, kad porai dienų ją išleisčiau į festivalį Zarasuose. Tuomet ji man nieko nesakiusi ir išvyko į Norvegiją pas brolį.
Sūnus Gabrielius liko su mumis. Jam buvo 3 metukai. Leidome jį į darželį ir gyvenome labai gerai. Su mama visada susisiekdavome telefonu ir „Skype“ programa. Vaikas buvo guvus ir linksmas.
– Kodėl dukra apsisprendė taip greitai?
– Lietuvoje ji dirbo prekybos agente. Pardavinėdavo kvepalus. Tekdavo važinėti iš vieno Lietuvos galo į kitą. Jai tikrai buvo sunku.
– Kaip reagavo jūsų anūkas, kai mama išvyko iš Lietuvos?
– Jis jautėsi neblogai. Tik antrą ar trečią dieną paklausė, kur yra mama. Aš paaiškinau, kad mama išvyko pinigėlių užsidirbti. Žinoma, jis dar buvo mažas ir nelabai suprato situacijos rimtumo. Tik vėliau pradėjo sakyti ir prašyti, kad nori važiuoti pas mamą. Po metų, kai Gražina įsikūrė, berniukas persikėlė gyventi su ja.
– Jūs nuolat bendravote su dukra, gal davėte jai kokių patarimų, kai šeima pateko į Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos „Bernevernet“ darbuotojų akiratį?
– Kai praėjusiais metais dukra grįžo per Velykas atostogų į Lietuvą, ją perspėjau, kad saugotų savo vaiką. Jau tuomet girdėjau, kad norvegai savinasi užsieniečius. Tačiau dukra tvirtino, kad viską žino ir sūnų saugo. Tačiau kaip išsaugoti, kai atėję jį išplėšia iš šeimos. Norvegijoje niekas nekreipia dėmesio į žmogų. Nepasidraskysi, kaip čia pas mus Lietuvoje.
Dukrai sakiau, kad darytų viską, kaip reikalauja „Bernevernet“ darbuotojai. Ji vykdė visus jų reikalavimus. Tačiau situacija nesikeitė, teismai nuolat buvo atidedami ir neliko kitos išeities, kaip patiems savavališkai paimti ir parsigabenti anūką į Lietuvą.
– Ar dukra turėjo kokių nors problemų dėl alkoholio ar kitų teisinių pažeidimų? Ar buvo kada nors bausta?
– Kiek pamenu, kažkas yra buvę, tačiau tiksliai nežinau. Gražina buvo uždaro būdo žmogus, todėl taip smulkiai ir nepasakodavo. Ji niekada nebuvo sulaikyta ar uždaryta. Nebuvo atimta teisė vairuoti. Galbūt galėjo tik greitį viršyti.
Norvegijoje Gražina valydavo skirtingus objektus. Per dieną jai tekdavo nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų, todėl išgerti nebūtų buvę įmanoma. Dėl to jokių problemų neturėjo.
– Redakciją pasiekė informacija, kad Gražina mėgdavo pasilinksminti, vaiką palikusi vieną?
– Galbūt ir buvo koks vienas skitas atvejis, tačiau tikrai nebuvo linksmybių mėgėja. Gražina visada rūpindavosi sūnumi Gabrieliumi ir niekada jo vieno nepalikdavo.
Jei Gražinos nebūdavo kartu, auklė ar brolis visada būdavo šalia. Mano dukra labai myli sūnų. Ji niekada Gabrieliaus nebardavo ir balso nekeldavo. Apskritai labai gražiai ir protingai auklėjo.
– Gražina neseniai susituokė su dabartiniu savo vyru. Ji anksčiau turėjo porą vyriškių ir dukrą iš pirmosios santuokos?
– 2014 metais Gražina susituokė su azerbaidžaniečiu. Jo šalyje ir vyko vestuvės. Praėjusį rugsėjį jie su vyru buvo atvykę į Lietuvą. Jis labai geras žmogus. Jie abu stengiasi susigrąžinti Gabrielių.
Su pirmuoju vyru Gražina sutarė gerai. Skyrybų metu Gražina neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl jie nusprendė, kad kol kas dukra liks pas tėtį. Mes ir dukra Gražina nuolat bendraujame su buvusiu jos vyru ir anūkėle. Jie visada atvyksta pas mus į svečius.
– Kodėl ji vėliau nepasiėmė savo dukros į Norvegiją?
– Buvo kilę minčių apie dukros gyvenimą su mama Norvegijoje. Tačiau mergaitė buvo pradėjusi lankyti pirmą klasę, todėl Gražina nutarė, kad negerai vaiką tampyti. Be to, anūkė buvo nelabai gabi kalboms.
Dabar tikrai negalima jos ten vežti. Mergaitė neturėtų ką ten daryti. Tėvas labai gerai ja rūpinasi. Mergaitė nuolat bendrauja su mama ir broliuku. Praėjusiais metais ji buvo išvykusi pas mamą į Norvegiją.
– Kaip reagavote, kai dukra nusprendė skirtis su pirmuoju vyru?
– Labai nustebau. Pamaniau, kokio velnio. Pati gyvenau šeimoje, kurioje tėvas išgėrinėjo, o mama sunkiai dirbo. Tačiau nesupratau to, kodėl reikia skubėti skirtis. Mama pragyveno visą gyvenimą, aš taip pat nepuoliau į skyrybas. Nepalaikau tų žmonių, kurie skiriasi penktą ar šeštą kartą.
Be to, man labai patiko žentas. Jie abu taip nusprendė. Čia jų susitarimas ir jų problemos. Tačiau aš jį visada laikysiu savo žentu ir bendrausiu. Dabar jis turi kitą šeimą, tačiau mes bendraujame. Turi antrąją pusę mano dukra, tai normalu, kad turi ir jis.
– O kur yra Gabrieliaus tėtis?
– Kaip sakau, nemąstantys žmonės. Gražina jau buvo metuose. Galėjo labiau pagalvoti, tačiau kai groja kiti dalykai, nieko nepadarysi. Taigi jis buvo jaunas vyras.
Nesuprantu, kokio velnio jam reikėjo mano dukros. Kai atsirado vaikas, jam nieko nebereikėjo. Tik davė pavardę, ir viskas. Dabar neaišku, kur jis. Vyras dingęs, jam niekas nerūpi. Net daugiau su berniuku bendrauja pirmasis dukros vyras.
– Kaip manote, ar jūsų dukra susigrąžins sūnų?
– Mes su dukra kovosime iš visų jėgų, kad Gabrielius grįžtų pas mus į Lietuvą. Gražina sakė, kad jokiu būdu nesugrįš į gimtinę be sūnaus. Mes jokiu gyvu neleisime, kad vaiką pasisavintų.
