Tokių reikalavimų kiekvieną dieną privalo laikytis Ukrainoje dirbantis lietuvis Vaidotas Verba.Pernai balandį jis buvo paskirtas vadovauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Specialiajai stebėsenos misijai Odesoje, o rugsėjį tapo ESBO projektų visoje Ukrainoje koordinatoriumi.
„Parodę emocijas prarastume pasitikėjimą, žmones, kurie teikia informaciją. Taisyklės griežtos, bet jos veikia. Kai pernai pavasarį atvykau į Odesą, mes dėl saugumo vengdavome išorinių ESBO ženklų.
Tik tuomet, kai pamatė, kad nepalaikome nė vienos pusės, atsirado pasitikėjimas. Pokytis įvyko maždaug per 5 mėnesius.
Per tą laiką įgijome būrį neoficialiai mums talkinančių vietos žmonių, su daugeliu ryšį palaikau ir dabar, dirbdamas Kijeve“, – sakė diplomato karjerą į darbą konflikto zonoje iškeitęs V.Verba.
– ESBO visame pasaulyje suvokiama kaip taikdarys ir pagalbininkas. Ar Ukrainoje yra kitaip?
– Ukrainos žmonės ir didžioji dalis tarptautinės bendruomenės, kurie mažiau įsigilinę, ESBO vaidmenį perprato tik po to, kai šalyje pernai pradėjo veikti Specialioji monitoringo misija. Dar ir dabar nemaža dalis mano, kad tai yra lyg ir vakariečiai, ne visai NATO, bet kažkas panašiai.
Todėl viena naujausių iniciatyvų, kurią vykdome kartu su ESBO sekretoriatu Vienoje, – sukurti naują organizacijos komunikavimo strategiją.
Iš esmės tinkama komunikacija yra problema daugelyje sričių šioje valstybėje. Maidano įvykiai parodė, kad valdžia, pilietinės struktūros, žiniasklaida, visuomenė kritiniais momentais nežino, kaip tarpusavyje bendrauti. Milicijai stigo nuovokos, kaip elgtis su protestuotojais, žiniasklaidai nebuvo aišku, kaip interpretuoti milicininkus.
Įvykiai sufleravo, kad būtina keisti padėtį. Taip atsirado vienas iš mūsų projektų. Anksčiau niekas nebuvo surinkęs skirtingų grupių prie vieno stalo. Mes surinkome. Milicininkams tarptautiniai ekspertai aiškino, kad protestuotojai taip pat turi teises, kad jie nėra tas blogis, kurį reikia primušti ir sunaikinti. Buvo akivaizdu, kad niekas anksčiau jiems to nesakė. Tas pat ir dėl žurnalistų. Jie turi žinoti savo teises ir milicininkų teises, taip pat žinoti, kad ir kita pusė žino. Protestuotojai irgi.
– Kai atsidūrėte Odesoje, ji buvo vienas karštųjų taškų. Ši sritis garsėja specifine kultūra. Kokią Odesą matėte jūs?
– Didelis tarptautinis miestas, turintis ilgametę laisvojo uosto istoriją. Jame gyvena 112 tautybių žmonių, bet labai nemandagu klausti žmogaus nacionalinės kilmės, jie – tiesiog odesiečiai, kalbantys daugiausia rusiškai.
Odesa – centras, bet yra Odesos sritis, didesnė už Moldovą, be galo įvairi, su daugybe kompaktiškai, gana uždarai ir labai savitai gyvenančių bulgarų, moldavų, albanų, graikų ir daugybe kitų etninių grupių kaimų. Ten gali rasti, ko tik nori. Jie faktiškai nebuvo matę užsieniečių. – Priekaištas Ukrainos vyriausybėms?
– Nesakau taip, bet tai faktas. Su šiais regionais mažai dirbama. Niekas niekada jiems nepasakojo apie valstybės struktūrą, prioritetus. Jie orientuoti į save, tik į savo kaimo gyvenimą.
Kai bendruomenės iš esmės nedalyvauja valstybės valdyme, neturi supratimo apie problemas ir tikslus, atsiranda palanki terpė įvairioms, net keisčiausioms idėjoms, teorijoms, kurios neturi nieko bendra su realybe. Tokia emocinė ir kultūrinė terpė nėra vien Odesos srities problema. Dabartiniai procesai šalyje ją apnuogino ir aš, dabar jau kaip ESBO projektų koordinatorius, keliu sau tikslą padėti atkurti saitus tarp skirtingų bendruomenių ir valstybės.
Odesos patirtis buvo be galo naudinga. Ji atskleidė jautriausias vietas, iš jos atsirado ne vienas dabar vykdomas pagalbos projektas.
– Jūsų darbas buvo stebėti saugumo padėtį, surinkti kuo daugiau duomenų, kad Vyriausybės turėtų kuo remtis priimdamos sprendimus. Kaip sužinodavote, kad kur nors prasidėjo maištas, protestas ar muštynės? Juk dažniausiai jie kildavo spontaniškai?
– Kai Vienoje buvo priimtas mandatas steigti Specialiąją stebėjimo misiją, jau kitą dieną atvyko daug žmonių iš Balkanų, Vidurinės Azijos, iš kitų misijų, kurie turėjo tam tikros patirties. Mes sekdavome socialinę žiniasklaidą, bendravome su labai skirtingais, įvairiausių pažiūrų žmonėmis nedemonstruodami išankstinių nuostatų apie gėrį ar teisybę.
Mums pavyko sukurti pasitikėjimo aplinką. Žmonės jau netrukus skambindavo, ateidavo ir pranešdavo, kas bus. Mes turėjome galimybę atsidurti vietoje ir laiku, pasikalbėti, gauti duomenis ir fiksuoti įvykius tiesiogiai.
Bent jau Odesos srityje pažiūrų laukas labai platus ir įvairus. Jis netelpa į Maidano ar Antimaidano sąvokas. Kai kurie palaiko Europos kryptį, bet nebūtinai palaiko vyriausybę. Nemažai norinčių suartėjimo su Rusija, Eurazijos šalimis, bet mato Ukrainą vieningą. Šalia – daugybė grupelių su begale skirtingų vizijų.
Tokių labai aiškiai konsoliduotų grupių su aiškiais tikslais bent tuo metu nebuvo. Bet iki lemtingos gegužės 2-osios nebuvo ir didelių susidūrimų. Jie rinkdavosi skirtingą laiką, vietas. Vykdavo tam tikra koordinacija siekiant išvengti konfliktų.
– Būta ir įtarimų, ar stebėtojų informacija teisinga, nežinia, kur ji keliauja?
– Mes visą laiką jautėme atsakomybę dėl klaidos, nes ji gali lemti sprendimą. Ir tai buvo sunkiausia misijos dalis. Nepasiduoti emocijoms, mokėti pasakyti – stop, tikriname dar kartą. Tas nuolatinis netikėjimas, poreikis dar kartą įsitikinti uždeda antspaudą. Tarsi ėda iš vidaus.
Žinodami, kad kils įvairiausių klausimų, dirbome ypač atidžiai. Prielaidos į raportus nepatekdavo. Kai Odesoje per kruvinus gegužės 2-osios įvykius reikėjo skaičiuoti aukas, bendravome su tuo, kuriam nešė kūnus. Realiu laiku. Važiavome į morgus, ligonines, kol su visais nepakalbėjome, nesužinojome mirties priežasties, tol informacija nebuvo skelbiama, nepaisant kitų pranešimų su kitokiais skaičiais.
Mūsų darbo rezultatas – kasdienė, po to – savaitės ataskaita. Jas siųsdavome į centrinę būstinę Kijeve, kuri konsoliduoja žinias ir teikia raportą ESBO biurui Vienoje. Taip apdoroti duomenys tampa Specialiosios misijos produktu, kuris lygiai toks pat išplatinamas visoms 57 šalims ESBO narėms. ESBO privalumas, jog visos vyriausybės gauna visiškai tokią pat informaciją, kurios pagrindu priima sprendimus.
– Rusija – taip pat ESBO narė. Jos atstovas Andrejus Kelinas neseniai paragino Jungtines Valstijas ir Europą nutraukti paramą Ukrainos „karo partijai“ ir perspėjo apie gresiančią „katastrofą“. Maždaug tuo pat metu, suintensyvėjus mūšiams, ESBO Parlamentinės Asamblėjos prezidentas Ilkka Kanerva paragino Rusiją uždaryti šalies sieną su Ukraina ir sustabdyti ginklų ar karių tiekimą separatistams. Labai skirtingi požiūriai.
– Ar tai veikia jūsų darbą?
– Tiesiogiai – ne. Mes vadovaujamės mums suteiktu mandatu.
Specialiosios monitoringo misijos mandatas buvo priimtas Ukrainos prašymu, turint visų šalių pritarimą. Vadinasi, misija įgaliota veikti visoje Ukrainos teritorijoje, įskaitant Krymą. Bet yra ir atskiroji nuomonė, kad Krymas – Rusijos Federacijos sritis, todėl mandatas čia negalioja. Čia pat – dar dviejų ar trijų šalių pareiškimai, kad mandatas turi būti taikomas ir Krymui. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mandatas techniškai negali būti įgyvendintas visos apimties, nes nėra sutarimo, kur jo ribos.
Kita vertus, dabar mūsų pagrindinis veikimo būdas yra projektas, kuris būtinai turi turėti naudos gavėją, vietos partnerį – valstybės instituciją ar nevyriausybinę organizaciją. Jeigu tokio nėra, pagalba, ateinanti projekto pavidalu, negali būti suteikta. Todėl kai kuriose vietose techniškai neįmanoma įvykdyti būtinų sąlygų ir veikti.
Tokia šios organizacijos specifika. ESBO atsirado po 1974-ųjų Helsinkio susitarimo, Šaltojo karo laikais, kai šalys sutarė, jog nuolatinės konsultacijos, kalbėjimas padės sumažinti nuomonių skirtumus, kad tai geriau nei nieko nedaryti, kad dialogas yra žingsnis ar bent pėda į priekį.
– Kariaujančiuose Ukrainos rytuose projektų nevykdėte?
– Dėl minėtų priežasčių. Tačiau šįmet tikimės Donecke ir Luhanske rengti konfliktų mediatorius, kurie gebėtų profesionaliai tarpininkauti, padėti kalbėtis ir rasti sprendimus skirtingoms grupėms, konflikto šalims. Vienas toks projektas, kurį vykdėme kartu su Odesos biuru, jau baigtas, dabar eisime toliau, į Rytus.
Tikslas – iš anksto sukurti grupę, kuri būtų pasirengusi dirbti iš karto, kai reikės ieškoti susitaikymo. Tokios patirties iki šiol nebuvo. Įvykiai rodo, kad jos ypač reikia.
– Manote, kad jau šįmet tai bus įmanoma kariaujančiose separatistų užgrobtose teritorijose?
– Manau, kad tai įmanoma, bet bus matyti.
– Dirbote ministru patarėju Lietuvos ambasadoje Kanadoje, ambasadoriumi Nyderlandų Karalystėje. Palyginti ramią diplomato karjerą iškeitėte į darbą konflikto zonoje. Stigo adrenalino ar reikėjo pokyčių?
– Nors buvau dar ir profesionalus sportininkas, krepšininkas, nesu adrenalino mėgėjas. Kuo ramiau gali priimti sprendimus, tuo geriau. Bet taip jau atsitiko, kad vieną penktadienį sužinojau, kad šeštadienį išvažiuoju į Odesą vadovauti Specialiajai monitoringo misijai, kurią dar reikia ir sukurti.
Atvykau, susiradau viešbutį ir pradėjau. Tas periodas įdomus tuo, jog neskirstėme paros į darbo ir ne darbo laiką, o savaitės – į darbo ir poilsio dienas.
Man tai buvo nauja sritis, nes anksčiau nebuvau susijęs nei su misijomis, nei su ESBO. Kita vertus, tai logiška mano darbo ES Rytų partnerystės projekte tąsa.
– Prisipažinkite, kartais būna baisu?
– Ne. Apkasuose nesėdžiu. Kai Donecke ir Luhanske buvo sulaikyti 8 mūsų stebėtojai, jie sakė tuomet gyvenę nuolatinėje baimėje. Kiti gal labiau patiria netikrumą, laukimą, kad gali kažkas nutikti.
Aš ir dabar daug ką sužinau ne iš oficialių pranešimų. Nuolatiniai ryšiai su žmonėmis sukuria platesnį kontekstą, gilesnį suvokimą. Tai, kas aplink, tampa natūralia tavo gyvenimo dalimi. Jauti situacijas iš vidaus. Taip ir gyveni. Viduje vis tiek kažkas kirba. Bet tai ne baimė. Kito žodžio nerandu – netikrumas, nuolatinis kito įvykio laukimas. Sakyčiau, bent jau Odesoje aktualesnė buvo kita problema. Tuomet pasikeisdami dirbome dieną naktį ir tas pertraukų nebuvimas, atsakomybė nesuklysti dideliame žinių ir gandų sraute daugeliui kėlė psichologinę įtampą, emocinį nuovargį. Dabar yra kiek kitaip. Daugiau civilinio, tradicinio darbo.
– Pernai jūsų vadovaujama įstaiga Ukrainoje koordinavo 32 projektus. Kokia būtų šios paramos vertė?
– Maždaug 14 milijonų eurų. Bet šalyje veikia jau minėta stebėsenos misija, kurioje gali būti įdarbinta iki 500 žmonių, dar trys ESBO organizacijos nuolat siunčia ekspertus. Investuojama ne tik į problemas, bet ir į vietos žmones, jų gebėjimus. Mano biure 62 darbuotojai ir tik 3 užsieniečiai.
– Ukrainoje – šimtai tūkstančių pabėgėlių, kurie iš karo veiksmų zonos pasitraukė į ramesnes vietas. Ar vyriausybė viena pajėgi jais pasirūpinti?
– Jais daugiausia rūpinasi savanoriai, valstybė nepajėgi visko aprėpti, o mes ėmėmės prevencijos prieš prekybą žmonėmis. Zonose, kuriose telkiasi pabėgėliai, tarp kurių daug vaikų ir moterų, susidaro tokios sąlygos. Kažkas pradeda kažką siūlyti, gal darbą, gal dar ką nors. Dirbome ir su pabėgėliais, ir su milicija, visuomeninėmis organizacijomis.
Socialinės politikos ministerija paprašė rengti mokymus socialinės rūpybos darbuotojams, paaiškinti, kaip bendrauti su pabėgėliais. Jie pažeisti psichologiškai, reikia specialaus požiūrio. Surengėme 16 dienų seminarą.
Džiaugiuosi ir kitu projektu. Pasinaudoję ESBO patirtimi dirbant su Antrojo pasaulinio karo sprogmenimis, suteikėme pagalbą Nepaprastųjų situacijų agentūrai. Ji buvo aprūpinta įvairia kompiuterine ir kitokia įranga, žmonės buvo mokomi išminavimo darbų.
Mums taip pat pavyko labai pigiai, už 28 tūkst. eurų, perkelti į elektroninę erdvę 5 paslaugas, susijusias su statybos leidimais. Šalyje, kur suskaičiuota daugiau nei 1000 valstybinių paslaugų, tai neatrodo labai daug. Bet tuo ir esame stiprūs, jog nesakome, kad padarysime viską. Klausiame, ko jums labai reikia, bet negali padaryti kiti.
– Paprastai ESBO daug reikšmės teikia rinkimams?
– Pernai Ukrainoje vyko dveji rinkimai ypatingomis sąlygomis. Buvo neaišku, kaip turi balsuoti perkeltieji asmenys, Krymas. Veikti reikėjo greitai. Organizavome informacinę kampaniją. Mokėme rinkimų komisijų narius. Sukūrėme specialią elektroninę sistemą rinkimų organizatoriams, kurioje galima gauti atsakymus, jeigu kas neaišku. Šiemet bus savivaldos rinkimai. Aiškinamės, ką galime padaryti, ko reikia. Mes negalime atlikti darbo vietoj pareigūnų. Mūsų pastangos įmanomos ten, kur jos priimamos.
Ekspertinė pagalba įstatymų leidėjams, administraciniams teismams, kuriuos užgriūdavo ieškiniai dėl pažeidimų per rinkimus. Pasikeitus teisinei bazei, teisėjams taip pat buvo nelengva, tad samdėme ekspertus.
Naujas galvosūkis mums – nacionalinis dialogas. Galime padėti jį palaikyti, bet negalime sukurti ar nuspręsti, dėl ko valdžia turi tartis su visuomene. Skatiname galvoti, siūlysime platformą, kaip tai daryti.
Visko neįmanoma išvardyti. Esmė ta, kad siekiame savo parama ne tik keisti mentalitetą, bet ir suteikti konkrečios praktinės naudos dabar ir ten, kur labiau skauda.
– Ukrainiečiai gerbia Lietuvą ir lietuvius. Jums tai padeda?
– Nemanau, kad tautybė čia labai svarbi. Aš nesu priimamas kaip savo tautos atstovas, esu priimamas kaip profesionalas. Kaip atlieku savo darbą, kaip elgiuosi, taip ir esu vertinamas. Šioks toks didesnis žinojimas, bendra praeitis turi šiek tiek pliusų užmezgant ryšius, bendraujant. Kai gali referuoti į bendrą praeitį, kultūrinį reiškinį, šiek tiek paprasčiau.
Toje pačioje Odesoje, jeigu tu moki tuos pačius tarybinius anekdotus ar bent pagauni, iš ko juokiamasi, tai padeda.
Kitaip sakant, vien tik tai, kad esi lietuvis, nėra pakankamas gerų ryšių argumentas.
