Žiemą paprastai pritilusi Palanga dabar dūzgia kaip bičių avilys. Sukrėsti palangiškiai svarsto, kodėl staiga mirė gyvybinga, draugiška Senosios gimnazijos pirmūnė aštuoniolikametė Gintarė Valančiūtė.
Jos gyvybė užgeso naktį iš sausio 6-osios į 7-ąją po ūmios ligos Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento Intensyviosios terapijos skyriuje. Medikai turėjo daryti skrodimą, bet tam paprieštaravo merginos artimieji.
Toks dukters netekusių Loretos ir Arūno Valančių prieštaravimas pasėjo nerimą Senojoje gimnazijoje – gimnazistų artimieji sunerimo, ar ta mirtina liga nebuvo užkrečiama.
Taip pat palangiškiai svarsto, ar abiturientės tėvai nepriklauso kokiai nors netradicinei religinei bendruomenei.
Klaipėdos apygardos prokuratūroje atliekamas tyrimas mirties priežasčiai nustatyti. Pareigūnai aiškinasi, ar ligoninės medikai tinkamai atliko darbą.
Gyrė ir draugai, ir mokytojai
Klasės draugų atmintyje dar skamba dainos, kurias per pertraukas dainuodavo Gintarė. Ji buvo baigusi muzikos mokyklą.
Ji norėjo Vilniaus universitete studijuoti teisę, dalyvaudavo visuose mokyklos ir klasės renginiuose, padėdavo prasčiau besimokantiems bendraklasiams.
Nuoširdi mergina patiko klasės draugams – ji nesistengė išsiskirti, o paprašyta pagalbos nerodydavo pirmūnės pranašumo.
Mokytojai neturėjo bėdų nei dėl G.Valančiūtės pažangumo, nei dėl elgesio, nes mergina gaudavo aukščiausius balus.
„Gintarės tėvai yra kultūringi žmonės. Jie visada dalyvaudavo tėvų susirinkimuose, mama vienais metais priklausė klasės tėvų tarybai.
Kiti tėvai, jei tik vaikui ima nesisekti kuris nors dalykas, dažnai kaltina mokytoją ir reikalauja jį pakeisti.
O Gintarės mama buvo įsitikinusi, kad mokinys turi prisitaikyti prie mokytojo, nes tuomet bus lengviau baigus mokyklą ir pradėjus savarankišką gyvenimą“, – pasakojo 4d gimnazijos klasės auklėtoja Vijutė Mickuvienė.
50 metų matematikos mokytoja kabinete kasdien uždega žvakę, taip pagerbdama mokinės atminimą. Per 29 pedagoginio darbo metus V.Mickuvienė pirmą kartą susidūrė su mokinio mirtimi, todėl jai, kaip ir G.Valančiūtės klasės draugams, labai sunku.
Mokiniams net prireikė psichologo pagalbos. Bet į daugybę klausimų kol kas taip ir neatsakyta.
Savaitgalį prieš tragediją G.Valančiūtė su drauge leido Klaipėdoje.
Sausio 3 ir 4 dienomis, savaitgalį, merginos buvo pramogų ir poilsio centre. Gintarė sveikata nesiskundė. Tačiau sekmadienį iš Klaipėdos grįžusi namo į Palangą ji pasiguodė tėvams, kad skauda galvą.
Pirmadienį, sausio 5-ąją, į gimnaziją G.Valančiūtė nebeatėjo – jai smarkiai pakilo temperatūra.
Tėvai prieštaravo skrodimui
Į paskutinę kelionę G.Valančiūtę sausio 9 dieną išlydėjo didelis būrys draugų, mokytojų, artimųjų. Sukrėsti jie klausinėjo vienas kito, nuo ko mirė abiturientė. Gal nuo meningito? Šią versiją medikai paneigė.
Senosios gimnazijos mokinių tėvai kurį laiką net baiminosi leisti vaikus į pamokas, nes nebuvo tikri, ar jų atžaloms tai nepavojinga.
Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento medikai mirties liudijime nurodė, kad mirties priežastis – sepsis.
Mokinių tėvų tai neįtikino. Jie toliau svarstė, kodėl merginos tėvai neleido daryti skrodimo.
Kai ligoninėje neišbuvęs nė paros miršta jaunas žmogus, skrodimas yra privalomas.
„Jei artimieji prieštarauja skrodimui, mes neturime teisės jo atlikti per prievartą“, – paaiškino Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento vedėjas Remigijus Alvydas Kirstukas.
Tėvai atsiėmė kūną. Jis buvo balzamuotas. Tačiau praėjus daugiau kaip pusantros paros po merginos mirties jis vis dėlto pateko pas ekspertus.
Po jų išvadų paaiškės, kokia buvo sepsio atsiradimo priežastis.
Pradėjus tyrimą svarstyta ir versija, ar G.Valančiūtė negalėjo mirti dėl kriminalinių veiksmų. Prokurorės Jūratės Pocienės teigimu, ši versija bent laikinai atmesta. Jeigu būtų buvę kriminaliniai veiksmai, ekspertai jau būtų pranešę.
Yra netradicinio tikėjimo?
Kategoriškas tėvų nusistatymas prieš skrodimą dar labiau kurstė spėliones.
Buvo tiriama, ar praeityje akušere dirbusi abiturientės močiutė negalėjo atlikti aborto. Tačiau tai nepasitvirtino.
G.Valančiūtės motina taip pat turi medicininį išsilavinimą. Tačiau nuo dukters gimimo ji buvo namų šeimininkė.
Palangiškiai, tarp jų ir pareigūnai, medikai, svarstė, ar merginos tėvai nepriklauso kokiai nors religinei bendruomenei, pavyzdžiui, Jehovos liudytojų. Neva ši bendruomenė prieštarauja bet kokiai intervencijai į kūną, kraujo perpylimui, o ligos atveju vaistai duodami išimtiniais atvejais.
Laidotuvėse – kryžius
Jehovos liudytojų bendruomenė Palangoje nerengia sueigų. Artimiausia vieta, kurioje kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį renkasi Jehovos liudytojai, yra už dešimties kilometrų esanti Kretinga.
Kretingoje „Lietuvos rytas“ susitiko su Jehovos liudytojų bendruomenei atstovaujančiais Kęstučiu ir Zina.
Jie paneigė, kad Valančiai priklauso Jehovos liudytojų bendruomenei, tačiau neslėpė žinantys, apie kokią šeimą kalbama. Jie jau anksčiau buvo girdėję, kad mirusios merginos tėvai priklauso jų bendruomenei, todėl internete peržiūrėjo filmuotą medžiagą iš G.Valančiūtės laidotuvių.
„Mergina buvo laidojama su kryžiumi. Tai įrodymas, kad ši šeima su mumis neturi nieko bendra, nes mes, Jehovos liudytojai, kryžių laikome pagonišku simboliu. Ir per laidotuves tikrai nededame baltos drobės ant veido“, – patikino Kęstutis.
Klaipėdos apygardos prokurorė J.Pocienė taip pat domėjosi, ar merginos tėvai nepriklauso religinei bendruomenei, dėl kurios dogmų galėjo prieštarauti skrodimui. Jie tvirtino esantys katalikai.
Anūkės pažadas močiutei
Netekties skausmas prislėgė ir G.Valančiūtės senelius Ireną ir Bronių Gajauskus, gyvenančius Kretingoje.
81 metų I.Gajauskienė, buvusi akušerė, į pensiją išėjo beveik prieš du dešimtmečius.
Būdama pensininkė ji dar dirbo kiemsarge, bet pastarąjį dešimtmetį rūpinasi namais.
„Lietuvos ryto“ žurnalistus moteris pasitiko suodinomis rankomis, nes pati tvarkė rūkstančią krosnį.
Nėra nė dienos, kad I.Gajauskienė dėl anūkės netekties nelietų ašarų.
Moteris parodė vaikišką knygą storais viršeliais – ji buvo Gintarės mėgstamiausia.
Paskutinį kartą gyvą savo anūkę močiutė matė per Kūčias ir Kalėdas. Jas Gintarė su mama šventė Kretingoje.
Kalėdų rytą Gintarė, jos mama ir močiutė išsirengė į Salantus aplankyti A.Valančiaus tėvo. A.Valančius per Kalėdas buvo likęs namuose – smarkiai sirgo, gėrė antibiotikus.
„Tuomet išvažiavome tik mes, trys moteriškės“, – pasakojo I.Gajauskienė, puikiai pamenanti automobilyje vykusį pokalbį su anūke.
Močiutė ėmė protinti Gintarę, kad ji nesusidėtų su netinkama draugija, kad nenueitų klystkeliais.
Gintarė į ją atsisukusi pasakė: „Močiute, to niekada nebus.
Tu apie mane niekada neišgirsi jokio blogo žodžio.“
Į ligoninę – du kartus
Sausio 4-ąją Irena nutarė aplankyti žentą. A.Valančius dar nebuvo visiškai atsigavęs po ligos.
Vyras po dviejų savaičių ligos jau rengėsi pirmadienį vykti į darbą. Buvęs elektrikas dabar turi nuosavą įmonę.
Tą sekmadienį močiutė su anūke nesusitiko – Gintarė su drauge buvo išvykusios į Klaipėdą. I.Gajauskienė nerimavo, kad anūkė neperšaltų, nes tomis dienomis pajūryje siautė stiprūs vėjai.
Irena į namus Kretingoje išvyko apie pusę septynių vakaro. Gintarė dar buvo negrįžusi.
Kitą rytą močiutė paskambino pasiteirauti, ar anūkė Klaipėdoje neperšalo. Merginos motina pasakė, kad Gintarei pakilo temperatūra, skauda šoną, todėl į mokyklą ji nėjo.
Vakarop, kai temperatūra nekrito, L.Valančienė nuvežė dukterį į ligoninę. Ten jai nustatytas tarpšonkaulinio nervo uždegimas, išrašyta vaistų. G.Valančiūtė buvo išleista namo. Ją parvežė motina.
Antradienio rytą skausmas šone nesiliovė. Vakare ji buvo nusilpusi, paprašė palydėti į tualetą, nes pati sunkiai laikėsi ant kojų.
Netrukus jai smarkiai nukrito kraujospūdis, vėliau išpylė karštis. Tėvai iškvietė greitąją pagalbą. Nuvežus G.Valančiūtę į ligoninę, medikams netrukus teko pripažinti mirtį nuo žaibiško sepsio.
Apkamšė, kad nesušaltų
Kai buvo konstatuota mirtis, A.Valančius griebė dukterį į glėbį, tikėdamasis ją atgaivinti.
„Vėliau klausiau Arūno, kodėl nesutiko su skrodimu.
„Gintarytė nenorėtų būti pjaustoma. Tai mano vaiko nebeprikels“, – tik tiek pasakė. Jis nenorėjo jos atiduoti, tik norėjo su ja atsisveikinti“, – per ašaras sunkiai kalbėjo I.Gajauskienė.
Paklausta, kodėl G.Valančiūtės veidas prieš uždarant karstą buvo uždengtas balta drobe, I.Gajauskienė sakė, kad tai pasiūlė šeimos draugai evangelikai liuteronai. Neva mirusiojo kūnas apkamšomas, kad jam nebūtų šalta.
„Ir pati puoliau kamšyti Gintarytės, kad tik ji nesušaltų, kad tik nesušaltų“, – kalbėjo močiutė.
Ji negali sau atleisti, kad nenuvyko aplankyti staiga sunegalavusios anūkės: „Skaitau laikraščius, skaičiau ir apie dviejų berniukų mirtį nuo sepsio. Gal būčiau ką pastebėjusi, gal būtume išgelbėję Gintarytę?
Bet gydytojas juk pasakė, kad jai tarpšonkaulinio nervo uždegimas, išrašė vaistų. Kaip gali abejoti gydytoju?“
Atpažinti sepsį dažniausiai būna sunku
* Sepsis – klastinga, žaibiškai žudanti liga. Užsikrėtę sepsiu prieš tai sveikata nesiskundę žmonės miršta vos per kelias dienas. Sepsio simptomai nesiskiria nuo kitų ligų, tad jį sunku iškart atpažinti.
* Žmonės sepsį linkę vadinti kraujo užkrėtimu, tačiau bakterijos gali net nepatekti į kraują, o žmogus susirgs sepsiu.
* Sepsis yra uždegiminis organizmo atsakas į infekciją, dėl kurios pažeidžiami organai, kraujagyslės, ypač smulkios, sutrinka kraujotaka. Paprastai žaizdoje, nosiaryklėje, plaučiuose ar kitur esanti infekcija neplinta. Žmogaus imuninė sistema ją apriboja viename organe.
* Tačiau kai kurių žmonių organizmas į infekciją sureaguoja taip, kad ji išplinta.
* Paprastai sepsis pirmiausia pažeidžia kraujagysles, todėl krinta kraujospūdis. Taip pat dažnai sutrinka inkstų veikla, gali būti pažeisti plaučiai.
* Sepsis gali pakenkti visam organizmui: centrinei nervų sistemai, kepenims, virškinimo traktui.
* Jeigu pažeidžiama žmogaus imuninė sistema, sepsiu gali susirgti bet kas. Imunitetą silpnina nepakankama mityba, nėštumas, cukrinis diabetas, imunodeficitinės ir lėtinės ligos.
* Sepsiu sergantis žmogus gali karščiuoti, jį gali krėsti šaltis, apimti silpnumas, nukristi kraujospūdis, padažnėti pulsas, kvėpavimas. Tokie klinikiniai sepsio požymiai būdingi ir kitoms ligoms, pavyzdžiui, gripui ar bronchitui.
* Sepsio simptomai gali būti prieštaringi. Pavyzdžiui, vieni ligoniai gali karščiuoti, o kitiems temperatūra gali kristi. Vieniems žmonėms labai padidėja leukocitų kiekis kraujyje, o kitiems jų sumažėja. Jeigu nėra galimybių atlikti išsamaus tyrimo, net ir medikams sunku suprasti, ar pacientas serga sepsiu.
* Laiku diagnozuoti sepsį šeimos gydytojams sunkiausia per gripo epidemiją.
* Kadangi sepsio požymių yra įvairių, nemažai ligonių į medikus kreipiasi pavėluotai.
* Vienas pagrindinių sepsio gydymo būdų – infekcijos šaltinio pašalinimas, antibakterinio gydymo skyrimas, ir tai būtina padaryti kaip įmanoma anksčiau.
Tiria ir ligoninės medikų veiksmus
* „Mėginame nustatyti, ar medicinos paslaugos merginai buvo suteiktos nepažeidžiant reikalavimų – ar teisingai nustatyta diagnozė, parinkta gydymo taktika ir pats gydymas“, – sakė prokurorė J.Pocienė.
* Daugiausia įtarimų, kad ligoninės medikai galėjo padaryti ne viską, prokurorams kelia tai, jog ligoninė neatliko privalomo skrodimo mirties priežasčiai nustatyti ir apie mirtį nepranešė policijai.
* „Kai G.Valančiūtė į mūsų ligoninę buvo atvežta antrą kartą, praėjus kiek daugiau kaip parai po pirmojo apsilankymo, jai jau, galima sakyti, buvo klinikinė mirtis. Mergina ligoninėje mirė labai greitai. Tėvus ilgai įtikinėjome daryti skrodimą, bet jie griežtai atsisakė, todėl negalėjome prieštarauti jų valiai. Dabar jau praneštume policijai apie tokią mirtį, bet iki tol buvome įsitikinę, kad pranešti privalome tik tada, kai matyti aiškūs smurto požymiai. O to nebuvo“, – aiškino Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento vedėjas R.A.Kirstukas.
Griežtai atsisako perpilti kraują
Andrejus Pakulinas
Jehovos liudytojų bendruomenės narys
„Jehovos liudytojai nenaudoja pagoniškų simbolių, kokiu, pavyzdžiui, laiko katalikų naudojamą kryžių.
Vieninteliai simboliai, kuriuos pripažįsta Jehovos liudytojai, yra vynas ir duona – Jėzaus pralietas kraujas ir jo kūnas. Šiuos simbolius jie naudoja kartą per metus minėdami Jėzaus mirties dieną. Kalėdų ir Kūčių Jehovos liudytojai nešvenčia. Jėzaus mirties dieną jie nustato pagal senovės žydų kalendorių.
Išpažįstantys šią religiją į laidotuves nekviečia katalikų kunigų. Jehovos liudytojai neturi šventikų, tačiau bendruomenėse yra vyresnieji. Jie paprastai atsakingi už mokymą, turi teisę sakyti kalbas, pamokymus, bet nėra išskirti į dvasininkų klasę.
Jehovos liudytojai griežtai atsisako kraujo perpylimo, bet neatsisako gydymo. Jei žmogus suserga, konsultuojamasi su gydytojais.“
