Iš tiesų, D.Grybauskaitė kalbėjo labai betarpiškai, gal net naiviai, kiti – priešingai – tokiame pasisakyme pasistengs įžvelgti prasikišantį Lietuvos prezidentės gudravimą, siekiant įsiteikti įtakingiausiai pasaulio moteriai, tačiau bet kuriuo atveju D.Grybauskaitės žodžiai atspindi pastaruoju metu vis labiau ryškėjančią nuomonę, kad A.Merkel, nežiūrint visko, savo kaip Vokietijos kanclerės veikloje remiasi privalomu vertybinių nuostatų minimumu, daug laviruodama vis tik neišsižada pagrindinių principų.
Galbūt todėl A.Merkel drauge yra tokia skeptiška dėl galimybės susitarti, gerai suvokdama, kad V.Putino režimas pradėjo žaidimą be taisyklių, anapus bet kokių moralės normų, nesilaikydamas net racionalumo minimumo. A.Merkel, regis, yra pirmoji iš didžiųjų pasaulio politikų, kuri suprato, kad dabartinės Rusijos atžvilgiu susidūrėme su bjauriu užkratu, toli pažengusia patologija arba net visiška mentaline katastrofa.
Kiek kitokiai pozicijai, kaip atrodo, atstovauja Prancūzijos prezidentas F.Hollande‘as, kalbantis apie taikos bet kokiomis sąlygomis būtinybę. Misteris normalusis savotiškai paliudija savo reklaminio pseudonimo, užgimusio rinkimų metu, teisingumą, šiuo atveju vis tik laikydamasis ne tiek vidurio doktrinos, kiek vidutinybės refleksų pozicijos. Kai skelbiama, kad bet kokia niekšybė gali būti pateisinama vardan tikrų ar įsivaizduojamų idealų, sukuriama patogi platforma išdavystės raiškai.
Be jokios abejonės, A.Merkel ir Prancūzijos prezidentas vyko į Maskvą siekdami užtikrinti V.Putinui didesnę manevro laisvę, ypač jam saugant savo įvaizdį, – leisdami to norint įtikėjusiems V.Putino pavaldiniams manyti, kad vakariečiai atvyko prašyti didžiojo vado didžiosios paslaugos; sėkmę derybose tokiu atveju būtų galima traktuoti kaip V.Putino geranoriškumą, neprarandant jam herojaus veido, net jeigu Rusijos prezidentas ryžtųsi atšaukti savo galvažudžius iš Ukrainos ir nebesiųstų ginklų skeltanagių legionams. Tačiau naujas V.Putino retorikos pliūpsnis rodo, kad užsisenėjusios ligos derybų užkeikimais ir ritualiniais veiksmais įveikti neįmanoma.
Galimas daiktas, Rusijos saviizoliacijos politiką didelę dalimi lemia paties V.Putino autistinės degeneracijos kompleksai. Kažkaip sunku sveiku protu suprasti, nors tu ką, V.Putino paskutiniąsias ištarmes, kad neva pasaulis yra pusiau okupuotas JAV, o esą Rusija, taip reikėtų suprasti, yra išsilaisvinimo iš priespaudos garantas. Jeigu pats V.Putinas supranta, kad meluoja, taip erzindamas publiką, tai – dar pusę velnio, bet pagalvokime ir apie tai, ko galima laukti, jeigu didžiulės valstybės vadovas pats yra įtikėjęs tokiais psichodeliniais kliedesiais.
