„Jei galvosim, kad žmogus yra blogas, jis ir bus blogas. Jei imsim pastebėti jo teigiamas savybes, jis pamažu ims keistis ir taps geras“ – tokia yra pozityvaus mąstymo dogma, kuria tiki Vakarų Europa ir Amerika. Netiesa, kad Vakarų nenoras ryžtingai sutramdyti V.Putiną yra tik politinių lyderių delsimas. Politikai kitaip ir negali elgtis, nes daugybė europiečių ir amerikiečių prisiskaitė dvasinio pobūdžio knygelių apie tai, kad susitvarkyti gyvenimą galima vien tik galvojant geras mintis.
Bėda tik, kad pozityvaus mąstymo šešėlyje visada iškyla negatyvus mąstymas. „Visi Vakarai – supuvę kapitalistai“ – ši mintis yra klasikinė negatyvaus mąstymo apraiška. Negatyvių minčių puoselėtojas pasaulyje mato tik vieną gerą dalyką – save. Tačiau ir tuo širdies gilumoje jis abejoja. Todėl jam labai reikia priešo, kad negalėtų savęs aiškiai matyti. Žinoma, priešas yra tas, kuris apie jį (t. y. Rusiją) nemąsto pozityviai.
Čia prasideda įdomybės. Ir V.Putinas, ir A.Merkel, ir F.Hollande'as sėdi prie balto apskrito stalo Maskvoje. Jie visi sutinka, kad apie Rusiją reikia mąstyti pozityviai. Menkutė problema – tai, kad V.Putinas atsisako pozityviai mąstyti apie Vakarus. Gal dėl to, kad dar nemoka įsisprausti į vakarietišką kostiumą?
V.Putinui būtų naudinga sutikti su A.Merkel ir F.Hollande'o nuomone. Kremliaus kontroliuojamos televizijos toliau galėtų transliuoti propagandą apie Ukrainos ir Vakarų fašistus, o prezidentas jau atrodytų sudeginęs savo meškos kailį.
Beveik civilizuotas. Tačiau jis išdidus. Mandagi, demokratinė retorika jam atrodo silpnumo požymis. Jis žino – grubus elgesys tuoj pat ištrenks pozityviai mąstantį pasaulį iš pusiausvyros. Jis naudojasi tikėjimu, kad nenaudodami jėgos, sulauksime mažiau agresijos.
Įsivaizduokime, kas būtų, jei nesodintume nusikaltėlių į kalėjimus, o bandytume kalbėtis su jais, kad jie daugiau nedarytų nusikaltimų. Kas klausytų, jei penkias moteris nužudęs kelių maniakas imtų sakyti, jog nužudys dar dešimt, jei jį kas nors baus? Nusikaltėlį mes iškart izoliuojame, kad jis neturėtų progos dėstyti savo reikalavimų. Tačiau su branduoliniu ginklu grasinančia Rusija kažkodėl kalbamės.
Geriausia, ko galima tikėtis diskutuojant su agresoriumi – tai, kad jis užmigs žiemos miegu. Mėnesiui, trims, o gal net trisdešimčiai metų – nors kažin. Jei mąstytume konstruktyviai, būtų aišku, kad pačiu geriausiu atveju Rusijos problema liks ateities kartoms. Užburtas istorijos ratas gali sustoti tik tada, kai Rusija pati susivoks, kad jos didybė tėra silpnumas. Tai nėra neįtikėtina – Vokietija po A.Hitlerio juk suvokė.
Matydami nežinomybėje klaidžiojančius lyderius, baime persiima visi žmonės. Vaikščiodami gatvėmis, žinome, jog nuo nusikaltėlių mus gina policija. Gyvendami Vakaruose, norėtume tikėtis, kad NATO – tai tautų policija. NATO imasi veikti tada, kai akivaizdu, jog su agresoriumi kalbėtis jau nebeįmanoma. Tačiau ar mes tikime, kad NATO tikrai mus apgins?
Kol caras ten sportuoja Ukrainoje, kurios NATO ginti neprivalo, lietuviai, latviai, estai garsiai šaukia, kad Baltijos šalys yra kitos sąraše. Tokie mūsų įsibauginimai Vakarų Europą erzina. Pagal jų logiką, mes turėtume mąstyti pozityviai. Čia Vakarai vėl sėda prie vieno stalo su V. Putinu – ko čia šaukiat, jei jokios agresijos nėra. Be to, jūs juk NATO, jus apgins.
O mes jaučiamės nesuprasti. Todėl ima suktis mintys, kad vis tiek niekas mūsų neapgins, todėl geriau nekiršint, nusileist, patylėt, nes jeigu mus okupuos, tai bent gyvi liksim, išgyvensim, kaip sovietmečiu gyveno mūsų tėvai ir seneliai, gal kada nors ir atsitiesim, ir ta nepriklausomybė vėl savaime ateis. Garsiai apie tai šnekėti negražu.
Tačiau kai tyliai tylutėliai vis daugiau žmonių nusprendžia – gal tikrai geriau mąstyti pozityviai. Ne, ne apie Vakarus, kurie negins. Apie Rusiją. Įsijunkime rusišką kanalą. Juk ten ir žvaigždės gražiau šoka ant ledo, ir humoristai juokauja juokingiau. Vis dėlto geriau mes suprantam rusus ir rusai turbūt mus supranta...
Toks yra pozityvus mąstymas meškos glėbyje. Tik truputį trūksta oro.
