Dvasininkas teigė, kad Lietuvos vyskupai per susitikimą su popiežiumi daug dėmesio skyrė šeimos klausimams ir išsakė susirūpinimą dėl padėties Ukrainoje.
– Kuo svarbus Lietuvos dvasininkams ir tikintiesiems yra praėjusios savaitės vizitas pas popiežių? Kokius klausimus jo metu aptarėte?
– Vyskupai iš viso pasaulio maždaug kas penkerius metus vyksta ne tik susitikti su Šventuoju Tėvu, bet taip pat aplankyti apaštalų Petro ir Pauliaus kapus, ten pasimelsti ir susitikti su įvairiomis dikasterijomis, kurių analogija būtų ministerijos, ir tais žmonėmis, kurie Vatikane tvarko visus mūsų reikalus. Bet, žinoma, vizito viršūnė – mūsų susitikimas su Šventuoju Tėvu.
Pirma, tai sustiprina ryšį, primena, kad esame dalis visuotinės Bažnyčios ir kad mums, Lietuvos vyskupams, yra duota misija rūpintis tikinčiaisiais šioje vietoje – mūsų vyskupijose, bet mes tą darome vienybėje su popiežiumi.
Viena iš popiežiaus misijų yra sustiprinti savo brolius tikėjime. Ir tas dialogas, kuris šį kartą vyko pagal naują formatą, buvo gana išskirtinis: mes praleidome beveik pusantros valandos kartu, susėdę ratu labai broliškame dialoge apie tuos dalykus, kurie rūpi mums kaip ganytojams Lietuvoje, ir apie situaciją pasaulyje šiandien. Turėjome progos užduoti klausimus Šventajam Tėvui ir išklausyti, kokie yra jo rūpesčiai, o jis išklausė mūsų.
– Kokie tie rūpesčiai?
– Daug kas atsispindėjo oficialiuose kreipimuose, bet mūsų dialogas vyko laisva forma. Pradėjome nuo klausimo apie šeimą – mes ką tik pabaigėme Šeimos metus, Vatikane baigtas šeimos klausimais pirmasis sinodas, rengiamės antram. Buvo labai įdomu išgirsti Šventojo Tėvo įžvalgas, kaip jis mato tą procesą.
Buvo kalbama apie dabartinius iššūkius Lietuvoje ir pasaulyje – tiek šeimos, jaunimo sielovadoje, tiek apie pašaukimą. Šiek tiek pakalbėjome apie rūpinimąsi vargšais. Kalbėjome trumpai apie emigrantus, taip pat apie pasaulio saugumo padėtį įvairiuose kraštuose. Mums artimiausia yra Ukraina, bet kalbėjome ir apie Iraką, ir Siriją, kitas vietas, kur neramu.
– Kokie šių neramumų aspektai Vatikane ir Lietuvoje aktualūs būtent iš religinės, bažnytinės pusės?
– Labai daug kur pasaulyje krikščionys yra žudomi dėl to, kad jie yra krikščionys. Gal ne visada mes spaudoje tą matome pakankamai aiškiai, bet tai vyksta Irake, Sirijoje, Indonezijoje ir kitur. Popiežius yra kalbėjęs apie kankinystės ekumenizmą – nesvarbu, kokiai Bažnyčiai ar religinei bendruomenei krikščionys priklauso, juos vienija tas persekiojimas, kuris vyksta pasaulyje.
Dėl Ukrainos klausimo, mes irgi išreiškėme Šventajam Tėvui susirūpinimą ta situacija. Vėliau jis savo trečiadienio audiencijoje pabrėžė, kad tiek vienoje, tiek kitoje pusėje tarpusavyje kovoja krikščionys, tai jis pavadino skandalu. Manau, kad gerokai daugiau apie tai bus kalbama, kai į Romą savo ad limina vizito netrukus atvyks Ukrainos vyskupai. Jie su Šventuoju Tėvu ilgai apie tai kalbės.
– Susitikimo metu taip pat kalbėta apie šeimą ir jai kylančias grėsmes. Ar tos grėsmės, kurias mato popiežius, yra susijusios su bendromis europietiškomis tendencijomis ir vertybėmis, ar Lietuvos padėtis kuo nors išskirtinė?
– Apie tai tikrai buvo kalbėta bendrame kontekste, bet tas bendras kontekstas labai aktualus mums ir šiandien Lietuvoje. Prieš 25–30 metų Bažnyčia Lietuvoje turėjo vienokius iššūkius dėl persekiojimo arba dėl atkūrimo bažnytinių struktūrų, o dabar mes turime bendras problemas, kurios patiriamos visoje Europoje ir dar plačiau. Šventasis Tėvas per savo apaštalinę kelionę į Filipinus kalbėjo apie ideologinę kolonizaciją, kai politinės jėgos labai dažnai naudoja svertus įdiegti savo ideologines vertybes gyvybės klausimais, šeimos klausimais, taip pat – reliatyvizmą, sekuliarizmą, dažnai ir hedonizmą. Tie iššūkiai, su kuriais Bažnyčia susiduria šiandien Europoje ir visame pasaulyje, mums, kaip ganytojams, irgi yra iššūkis.
– Kalbant apie gyvybės klausimus, Lietuvos kontekste tai būtų abortai ir dirbtinis apvaisinimas?
– Be abejo. Taip pat dar pridėčiau ir savižudybes, dėl kurių mes esame, deja, pasižymėję statistikoje.
– Nors su popiežiumi aptarėte grėsmes tradicijoms, jis vis dėlto dažnai yra vadinamas reformatoriumi, pavyzdžiui, dėl savo pasisakymų apie homoseksualus ar pakartotines katalikų santuokas. Ar jo idėjos Lietuvos dvasininkams atrodo naujos ir reformatoriškos?
– Tai, ką aš girdėjau iš tų, kurie tiesiogiai dalyvavo sinode apie šeimą, ir popiežius mums tiesiogiai patvirtino, kad nei jis, nei sinodas nesiruošia kreipti paties Bažnyčios mokymo. Kai pristatoma spaudoje, labai aiškiai matyti, kad pagaunami tie dalykai, kurie yra labiau pikantiški. Šventasis Tėvas labai atsargiai ieško, kaip teikti šitose situacijose atviresnę pastoracinę pagalbą tiems žmonėms – tai ir skyrybų, ir homoseksualų klausimai, bet nekeisti pagrindinio Bažnyčios mokymo. Tą jis pabrėžė, kai mes su juo kalbėjome.
Ir iš Lietuvos perspektyvos mums irgi yra didelis rūpestis, kad galėtume kuo daugiau padėti žmonėms dalyvauti visapusiškesniame Bažnyčios gyvenime. Didžiausias rūpestis yra skyrybų klausimas. Atsižvelgdamas į tai, kiek yra išsiskyrusių, ir Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tie žmonės nėra ekskomunikuoti, jie yra kviečiami dalyvauti maldose, Bažnyčios gyvenime, ruošti savo vaikus. Labai dažnai taisyklė, kad jie negali priimti komunijos ar eiti išpažinties, atitveria žmones nuo to dalyvavimo, tad klausiame: ką galime padaryti, kaip Bažnyčia gali juos pasiekti, padėti jiems aktyviau dalyvauti Bažnyčios gyvenime, pajusti tiek Bažnyčios, tiek Dievo artumą?
– Lietuvoje norinčiųjų tapti kunigais nėra ypač daug. Ar panaši padėtis ir kitose šalyse? Ar išgirdote, kaip būtų galima spręsti šią problemą?
– Pirma pagalba – priminimas, kurį gavome: nepamiršti melstis už pašaukimus. Mūsų situacija Lietuvoje per pastaruosius 25 nepriklausomybės metus iš tiesų bangavo. Buvo daug žmonių, kurie negalėjo stoti į seminariją, todėl iš pradžių buvo labai daug stojančiųjų, bet per pastaruosius 10–15 metų jų smarkiai sumažėjo, bet mūsų padėtis geresnė nei kitų Europos vietų. Bet, jei žiūrėsime į visuotinę Bažnyčią, pašaukimų skaičius auga kituose žemynuose: Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje.
Matyti tendencijos, kad ten, kur yra sunkumų, persekiojimų, didesnis ir atsiliepimas, bet, ką minėjau ir Šventajam Tėvui, turime teigiamą ženklą – labai padaugėjo stojančiųjų į seminariją pernai. Jeigu procesas tęsis, per 2–3 metus matysis, kad kryptis pasikeitė.
– Kas, jūsų nuomone, Lietuvoje galėjo paskatinti pokyčius?
– Dėl pernykščių metų dar anksti kažką spėti, tačiau įvairios programos bando pasiekti jaunimą, studijuojančius – dedame pastangas, kad žmonės burtųsi ir gilintų savo tikėjimą. Tada jie sugeba geriau išgirsti Viešpaties kvietimą ir savo gyvenimo pašaukimą – ar į kunigišką, vienuolišką ar į šeimos gyvenimą.
– Vizito metu kvietėte popiežių atvykti. Ar realu jo sulaukti?
– Tai priklausys nuo Šventojo Tėvo sveikatos, jo galimybių. Kai buvo išrinktas, jis viešai buvo pasisakęs, kad nesiruošia tiek daug keliauti kaip jo pirmtakai, bet realiai mes matome dabar vis dažnėjančias keliones: ką tik buvo Europos Sąjungos institucijose, ruošiasi į Pasaulio šeimų suvažiavimą Filadelfijoje, rengiasi kalbėti Amerikos kongrese – bus pirmasis popiežius, kuris ten kalbės. Todėl vilties yra.
– Pirmasis ir kol kas vienintelis popiežiaus vizitas Lietuvoje buvo nepriklausomybės pradžioje, pasibaigus sovietiniam Bažnyčios persekiojimui. Kiek popiežiaus vizitai yra susiję su ypatinga regiono, valstybės padėtimi? Ir jeigu jie susiję, ar mūsų situacija dabar galėtų būti aktuali iš šios perspektyvos?
– Viena vertus, mes esame Europos Sąjungos periferijoje, krašte, esame tame santykyje tarp Rytų ir Vakarų ir iš tos pusės esame unikalioje pozicijoje dabartiniame politiniame veiksme, bet Šventasis Tėvas žiūri iš bažnytinės pusės. Yra įvairių priežasčių, dėl kurių vizitas į Lietuvą būtų realus, bet mums belieka tik kantriai laukti atsakymo.
