Skola – Seimo bausmė vilniečiams
Štai Mykolas Majauskas ir Remigijus Šimašius lyg susitarę kartoja, kad Vilnius ir vilniečiai turi gyventi pagal savo pajamas. Tačiau jie pamiršta pasakyti, kad Vilniaus pajamos – tai Seimo patvirtinti asignavimai Vilniui, kitaip tariant, – politinių susitarimų rezultatas. Papildomos savarankiškos pajamos sudaro tik apie 10 proc. viso biudžeto. Taigi, Vilnius, būdamas Lietuvos ekonomikos varikliu, gauna ne pajamas, o pašalpą.
Oponentai net neslepia, kad Seimas, sudarydamas Vilniaus biudžetą, baudžia vilniečius už jų pasirinkimą per rinkimus. Vietoje to, kad spaustų centrinę valdžią priimti sprendimus, būtinus savivaldai stiprinti ir jos savarankiškumui didinti, oponentai kritikuoja Vilniaus savivaldybę, kuri nenori šokti pagal centrinės valdžios dūdelę ir taikytis su esama padėtimi. Čia vertėtų priminti, kad tiek konservatoriai, tiek liberalų sąjūdis nuo 2008 m. buvo prieš tai, kad vilniečiams būtų palikta didesnė jų pačių sumokėta GPM dalis.
Siūlo „diržų veržimo“ politiką
Dauguma išlaidų yra įstatymais patvirtinti įpareigojimai miestui bei paslaugų teikimo standartai. Esant tokiai padėčiai deficitas tarp išlaidų ir pajamų nuo 2009 iki 2014 m. yra vidutiniškai 50 mln. eurų arba 170 mln. Lt.
R.Šimašiaus ir M.Majausko siūlymas Vilniui vykdyti liūdnai pagarsėjusią Kubiliaus „diržų veržimosi“ politiką prieštarauja elementariai ekonominei logikai. Vilniaus, Lietuvos variklio, ekonomikai sparčiai augant, tai būtų ne kas kita, o tiesiog augimo stabdymas. Tai, kad stojanti ekonomika gali privesti prie dar didesnio skolinimosi ateityje, pretendentams į merus mažai terūpi ir tai jie specialiai nutyli.
Griežtas taupymas nekuria realių investicijų, darbo vietų, neskatina pajamų, vartojimo ir realios ekonomikos augimo. Jau turėjome progą įsitikinti, kad „Diržų veržimosi“ politika naudingiausia stambiems skolintojams, t.y. bankams, investuotojams ir stambioms korporacijoms, tačiau nuo to labiausiai nukenčia paprasti žmonės, ypač labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys. Taigi, tokia konservatorių ir liberalų politika atstovauja ne eilinių miestiečių, o stambaus kapitalo interesus.
Be abejo, fiskalinė drausmė yra reikalinga. Ji padeda atskirti reikalingas viešas išlaidas nuo švaistymo. Visgi, vietoje tuščio kalbėjimo, kad biudžetas yra švaistomas, M.Majauskas su R.Šimašiumi turėtų konkrečiai nurodyti, kur ir kiek galima sutaupyti.
Kieno sąskaita būtų taupoma?
Greičiausia pirmieji nukentėtų pensininkai. Atsisakius neprivalomų pagal įstatymus viešojo transporto lengvatų bei kompensacijų, jiems kiekvienas išvažiavimas į centrą ar kitus miesto rajonus taptų prabanga. Atsisakius Europos Sąjungos paramos, nereikėtų skirti lėšų projektų parengimui, jų papildomam finansavimui, žemės išpirkimui.
Apie naujus darželius galėtume tik pasvajoti, o esamuose būtų mažinamos grupės. Atsisakius nuostolingų maršrutų viešasis transportas nepasiektų miesto pakraščių. Duobėtas, purvinas, tamsus miestas taptų nemielas ne tik miestiečiams, bet ir nepatrauklus užsienio investuotojams: stotų naujų darbo vietų kūrimas, didėtų emigracija. Ar tikrai „viskas bus gerai“ ištuštėjusioje Lietuvoje?
Kiekvienais metais miesto šventėms miestas išleidžia tam tikrą kiekį pinigų. Galbūt tai ir pinigų švaistymas, be kurio galima būtų apsieiti, tačiau kaip paaiškinti vaikams, kad Kalėdų Senelio šiais metais nebus? Negi turėsime jiems pasakyti, kad jų Kalėdas pavogė M.Majauskas su R.Šimašiumi?
