Šiomis dienomis abu laimingai kirto Baltarusijos sieną. Liudmila teiga visą gyvenimą jausianti dėkingumą lietuviams, kurie padėjo jai sunkiausiu metu, o svarbiausia – negrąžino į šalį, kurioje buvo išdraskyta jos šeima: „Jie sakė girdėję, kokie negeri dalykai ten dedasi ir linkėjo mums su Evenu tik sėkmės“.
Šiaurės šalyje – pusė gyvenimo
Savo istoriją Liudmila pasakojo lemtingos kelionės išvakarėse, kai buvo dar neaišku, kas jos ir Eveno laukia jau už kelių valandų – artimųjų glėbys Baltarusijoje ar sulaikymas bei ekstradicija į Norvegiją. Simpatiška,į penktą dešimtį įžengusi blondinė sunkiai tramdė įtampą ir nuovargį, o prisiminus kai kuriuos buvusio gyvenimo skaudulius jos akys prisipildydavo ašarų. Tuo tarpu berniukas niekur nesitraukė nuo mamos, vis ją apsikabindamas ir pabučiuodamas.
Šios moters nepavadinsi nepatyrusia emigrante, kurią nelaimė svetimoje šalyje ištiko dėl nemokėtos kalbos ar nepagarbos vietos tvarkai. Norvegijoje ji praleido dvidešimt metų, ištekėjusi už norvego Kjello Tellefseno pagimdė du sūnus ir dukrą, jautėsi prisitaikiusi svetur.
Tiesa, ilgainiui išsiskyrė su vyru. Liudmilos pasakojimu, meilė baigėsi, o žmonės jie buvę skirtingi, tad nebeliko kas porą sietų. Ji – aktyvi, mėgstanti bendrauti, dainuojanti chore, koncertuojanti, tuo tarpu vyras buvęs namisėda ir ramybės mėgėjas.
Jis pyko, kad Liudmila susirado naują draugą, beje, lietuvį. Tačiau ir norvego namuose vėl įsikūrė buvusi sugyventinė Karin, dviejų jo jau suaugusių vaikų motina. Liudmilos teigimu, ta moteris jos visada nekentė. Tačiau kurį laiką visi palyginti taikiai bendravo ir rūpinosi vaikais – kol nepaaiškėjo, kad vėžiu sirgęs norvegas yra prie mirties.
Tas mistinis akių kontaktas
Štai tada Liudmila ir susidomėjo garsioji vaiko gerovės tarnyba „Barnevernet“. Mat ten atskriejo abejonė iš mokyklos, ar mirus tėvui motina viena sugebės pasirūpinti Evenu. Esą ji įnikusi į puotas ir alkoholį. Vaiko teisių sargai pradėjo šeimą stebėti ir sulaukė dar dviejų anoniminių skundų, kad Liudmila neprižiūrinti vaiko, paliekanti jį su skirtingomis auklėmis. Buvo priimtas sprendimas lankytis jos namuose apie tai iš anksto neįspėjus.
Iš viso „Barnevernet" tikrintojai per pusmetį Liudmilos namuose pabuvojo 41 kartą ir nė sykio neužfiksavo nė menkiausio įtarimo, kad ji būtų vartojusi alkoholį. Stebimoji netgi pasirūpino savo kraujo tyrimais.
Tuomet tarnyba nutarė, jog motina nepakankamai tenkina emocinius vaiko poreikius. Berniukas atrodantis išbalęs, jo žvilgsnis – tuščias, tarp motinos ir sūnaus nėra akių kontakto. Kartą pusę dešimtos vakaro apsilankiusi socialinė darbuotoja konstatavo, kad šeimos gyvenime „nėra struktūros“, mat tuo laiku Evenas dar valėsi dantis, užuot gulėjęs lovoje.
Liudmila rodė savo ir sūnaus nuotraukas stebėdamasi – kokio kontakto trūksta? Abu linksmutėliai ir žiūri tiesiai vienas į kitą. Fotografijoje už mamos ir vaiko matomas moters veidas – tai šeimos stebėtoja, kuri vizitų metu rašydavo raportus apie šeimos gyvenimą.
„Mano butas buvo nedidelis, tačiau tikrai tvarkingas, Evenas turėjo savo kambarį. Tačiau ji parašė, kad sąlygos pagal jų komunos standartus nėra geros vaikui augti. Nors kuomet buvo atvažiavusi kita „Barnevernet“ darbuotoja, tai pagyrė, kad butas jaukus, sakė – pamatytum, koks mažas mano butelis Osle“, – prisiminė Liudmila.
Globa – vyro sugyventinei
Vieną dieną „Barnevernet“ paskambino tiesiai Liudmilai į darbą ir pareikalavo tuojau pat atvykti. „Dirbau parduotuvėje, buvo sudėtinga išeiti taip staiga, bet viršininkė sutiko mane pakeisti. Nuskubėjusi į vaiko gerovės tarnybą sužinojau, kad Evenas iš manęs paimamas. Šoką patyriau neįsivaizduojamą, bet žinojau, kad turiu valdytis, neparodyti emocijų, nes tai bus panaudota prieš mane. Jie neleido man pamatyti vaiko ištisas dvi savaites!“ – pasakojo moteris.
„Barnevernet“ sprendime teigiama, jog Liudmilos namuose esą susidariusi tokia rimta situacija, kad jokios pagalbos priemonės nebepadės. Vaikui gresia toks pavojus, jog būtina jį paimti iš šeimos nedelsiant. Evenas buvo apgyvendintas pas laikinąją globėją, kuria tapo... buvusi Liudmilos vyro sugyventinė Karin.
„Nors Karin ir jos dukra Kjersti manęs nemėgo, niekad nedraudžiau saviškiams su jais bendrauti, juk nepaisant jokių nesutarimų tai – šeima, vieno tėvo vaikai. Po jo mirties 28-erių Kjersti pasakė Evenui, kad jį prižiūrės. Aš tuo tik džiaugiausi, išleisdavau sūnų ten svečiuotis, nakvoti. O ji su savo motina jau tada rezgė planą, kaip atimti iš manęs vaiką. Nustatė prie mane mano penkiolikmetę dukrą Elin pasinaudodami tuo, kad su ja tikrai turėjau problemų.
Elin norėjo geriau gyventi nei aš galėjau jai užtikrinti. Gal dvylikos buvo, kai paprašė, kad nevažiuočiau prie mokyklos su savo mašina – ji gėdijosi neprabangaus automobilio. Po tėvo mirties galutinai pateko į vyresniosios sesers įtaką ir labai pasikeitė.
Ji priekaištavo dėl mano jaunesnio draugo, esą jis manimi pasinaudos ir paliks. Liudijo prieš mane, pasakojo, kad mušiau ir ją, ir Eveną. Kai po vyro mirties prasidėjo jo sąskaitų dalybos, manęs iš viso nebeįsileido į tuos namus, tapau atstumta. O paskui dar ir apkaltino, kad neprižiūrėjau dukros!
Jie ir buvo tie žmonės, kurie rašė anoniminius skundus „Barnevernet“. Kartą dukra Elin man prasitarė, kad už jos ir Eveno globą Karin su Kjersti tikisi kas mėnesį gauti po 20 tūkst. kronų. Puikus sumanymas, juk nebereikia dirbti“, – prisiminė Liudmila.
Savo vaiko pagrobimas
Moteris sakė per dvidešimt gyvenimo Norvegijoje metų neturėjusi nė menkiausių nemalonumų dėl kokių nors įstatymų pažeidimo, net kelių policijos nuobaudų. O dabar išgirdo, kad savo vaiką ji galės matyti tik šešis kartus per metus po tris valandas. Tačiau pasiduoti Liudmila neketino, tuolab žinodama, kad jos vaiko globą Karin gavo neteisėtai. Mat naujoji globėja turėjo chroniško pervargimo sindromo diagnozę, dėl kurio jau keliolika metų nedirbo versdamasi iš pašalpos.
Tačiau apskundus tokį sprendimą, berniukas buvo ne sugrąžintas motinai, patikėtas globos prašiusiam vyresniam broliui, dvidešimt vienerių Erikui, ar Liudmilos pusę palaikiusiai anytai, bet perkeltas į visiškai svetimų žmonių šeimą. Laikinoji globa buvo jų darbas, iki Eveno pas juos jau buvo gyvenę daugybė vaikų.
Po tam tikrų teisinių procedūrų Liudmilos sūnus būtų atsidūręs reikalingus kursus baigusių nuolatinių globėjų namuose. Tačiau moteris nutarė nelaukti, kol galutinai neteks sūnaus: „Mačiau, kokie ryšiai ten veikia. Išsiaiškinau, kad Evaną iš manęs paėmusi vos dvidešimt kelerių metų „Barnevernet“ darbuotoja anksčiau yra dirbusi kartu su buvusio vyro sugyventinės dukra Kjersti. Sūnus verkdavo, prašėsi pas mane – tai užfiksuota socialinės tarnybos dokumentuose. Kodėl niekas nekreipė į vaiko norą jokio dėmesio?
Supratau, kad man baigsis kaip kitiems tėvams, kuriems bekovojant jų vaikai užauga pas svetimus. „Barnevernet“ veikia gudriai, tempia laiką, o paskui paaiškina, kad vaikas jau pripratęs naujoje vietoje, kad jo negalima traumuoti grąžinant tėvams. Ta tarnyba turi savus psichologus, teisininkus, kuriems moka pagal didžiulius įkainius. Jei specialistai nedarys taip, kaip reikia „Barnevernet“, jie nebegaus darbo. Tie žmonės nesuinteresuoti tiesa ir vaiko gerove, tik -- savo pinigais“, – tvirtino Liudmila.
Vilties atgauti sūnų teisiniu keliu ji nė nepuoselėjo žinodama ne tik menką tėvų prieš „Barnevernet“ laimėtų bylų statistiką, bet ir matydama tame pačiame name gyvenusių likimo draugių pavyzdį. Ji ten nebuvo vienintelė motina, netekusi vaiko.
Eveną ji pagrobė vieno iš retų pasimatymų metu. Mylimas vyras lapkričio 24 d. padėjo pasiekti jiems Lietuvą, kur motina su sūnumi slėpėsi tol, kol baigėsi viza.
Kokį siaubą teko išgyventi nuo minties, kad Norvegijos pilietybę turintis sūnus gali būti antrą kartą atplėštas nuo motinos ir išgabentas ten, kur ji jo niekada daugiau nebepamatytų, Liudmila sakė nepamiršianti visą likusį gyvenimą. Sulaikymo atveju ji buvo pasiryžusi prašyti prieglobsčio Lietuvoje nuo „Barnevernet“ persekiojimo.
Tėvai kaip pavojus vaikui
„Pritariu, kad vaikų mušti negalima, dėl to norvegai teisūs, – samprotavo moteris. – Bet aš to niekada nedariau. Evenas toks vaikas, kad su juo mes visada dėl visko gražiai susitariam, man net balso nereikia kelti. Kai tai pasakiau „Barnevernet“ darbuotojai, ji atrėžė, kad taip negali būti, kad aš tikriausiai nesuprantu vaiko poreikių, nes domiuosi tik pati savimi.
Nemaniau, kad Norvegijoje gali vykti tokie protu nesuvokiami dalykai, kol pati to nepatyriau. Vaikai nustatinėjami prieš savo tėvus, mokomi juo skųsti... Biologiniai tėvai vaiko gerovės tarnybos vertinami kaip galintys būti mirtinai pavojingi savo vaikams. Žinoma, būna ir tokių gimdytojų, bet juk jų – vienetai, o ne dauguma.
Kai po pasimatymo tekdavo atsisveikinti su sūnumi, matydavau skaudžias jo akis, bet nė ašaros negalėjau parodyti, nes būčiau netekusi pasimatymų.
Vyresnysis sūnus Erikas liko gyventi tėvo namuose, su juo pasikalbam tik Skype. Prieš mane sukurstyta dukra Elin patalpinta globos įstaigoje kartu su dar trimis paaugliais. Ji susirado mane per socialinį tinklą.
Mudu su Evenu – apskritai kitoje valstybėje... Štai kokią „gerovę“ mano vaikams suteikė „Barnevernet“. Bet privalau galvoti apie ateitį. Baltarusijoje turiu butą, jau kreipiausi dėl pilietybės Evenui. Jam pagaliau reikia saugumo ir lankyti mokyklą“.
Liudmilos Makarenko-Tellefsen advokatė Sandra Latotinaitė sako neradusi šioje byloje duomenų, kad mama būtų smurtavusi prieš vaikus, o taip pat jokių dokumentų, kad jai buvo suteikta pagalba. Didžiausią įspūdį advokatei padarė išvada, jog motina „nesugeba įeiti į vidinį vaiko pasaulį ir perimti jo perspektyvą“. Advokatei yra tekę susidurti su atvejais, kai bylose manipuliuojama paaugliais, bet ši motinos skundimo istorija jai pasirodė ypatingai baisi: „Kai Elin brolis Erikas skaitė sesers parodymus apie mamą, jis negalėjo patikėti savo akimis“.
S.Latotinaitės teigimu, pagrobdama sūnų ši motina nusikaltimo nepadarė, nes globos teisės tada nebuvo atimtos, tik motinystės teisės – apribotos. Vėliau apskrities komisijoje – fylkesnemdoje – globos teisės buvo atimtos, tačiau artimiausiu metu bus reikalaujama šį sprendimą pripažinti negaliojančiu, nes jo priėmimo metu vaiko nebuvo Norvegijos jurisdikcijoje, o tai yra būtina tokiam nutarimui sąlyga.
