Pavyzdžiui, kaip V.Putinas nesuvaldęs įtampos arba imituodamas tūžmingą nesusivaldymą perlaužė perpus pieštuką, kaip prisivertė pasisveikinti su pagrindiniu derybų partneriu, ką bylojo P.Porošenka ir Rusijos prezidento povyzos tiesiant vienas kitam ranką derybų pradžioje, kiti dalykai.
Paprotys vyrams sveikintis ištiesiant vienas kitam ranką atėjo iš tų karingų laikų, kai tokiu būdu buvo parodoma, kad nė vienas neslepia delne peilio, yra nusiteikęs derėtis. Taigi šis ritualas kažkada turėjo tik dalykinę prasmę be jokių sentimentalumo konvulsijų. Taip šaltai ir sveikinosi P.Porošenka, situacijos įpareigotas sugrįžti prie ritualo ištakų.
Jeigu šįkart Ukrainos prezidentas kažką ir slėpė jau po to delne, tai, kaip parodė viena momentą pagavusi nuotrauka, buvo rožinis. Kita vertus, kai V.Putinas spaudė derybų parneriui ranką, jo pasiųsta tankų eskadrinė jau kirto arba beveik kirto Ukrainos sieną. Pastebėjau, kad jeigu V.Putinas šypsosi keistai panarinę galvą ir į viršų užvertęs akis – nieko gero nelauk!
Jau būtų galimą nusakyti kaip dėsnio pavidalo tendenciją tai, kad draugystė, o dar labiau, kaip atrodo, istorinė, dvasios ar kraujo giminystė su Rusija užtraukia didelį pavojų bet kuriai tautai.
Tą akivaizdžiai matome dabartinės Ukrainos užpuolime, kuris, žiūrint iš kitos pusės, yra ne kas kita kaip desperatiškas Rusijos bandymas išsaugoti tiesioginius Kijevo Rusios palikuonis kietai suspaustame meškos glėbyje. Nesaldu, žinoma, taip pat yra ir kitiems Rusijos kaimynams, tačiau tokia nepatogi kaimynystė savaime vis tik yra kažkiek kitas, labiau racionalus dalykas nei iracionalumu persisunkę, jeigu galima būtų taip pasakyti be didesnio sarkazmo, Rusijos širdies reikalai.
Taip pripratome prie Maskvos organizuojamo kasdieninio Ukrainos maitojimo, kad beveik pamiršome faktą, jog Rusija visomis išgalėmis siekia suniekinti būtent savo artimiausios giminaitės užmačias gyventi pagal laisvojo pasaulio papročius.
Ar galėtume įsivaizduoti, kad lietuviai kaunasi su latviais, nežiūrint visų galimų – tikrų ar išgalvotų – pretekstų, o ukrainiečiai ir rusai istorinės kilmės požiūriu yra dar labiau artimos tautos nei baltų prie Baltijos jūros kiltys?
Jeigu prisimenate sovietinių laikų kino kroniką, L.Brežnevo bučiniai susitikus su broliškų partijų ar draugiškomis vadinamų tautų vadovais buvo tokie ištęsti glėbesčiavimosi mėšlungyje, kad sunkiai tilpo į paprastos giminystės rangą.
Sovietijos vadovas įsisiurbdavo į lūpas su tokia aistra tarsi būtų siekęs, nepastebimai nuleidę straublį, prisikasti iki sielos, užčiuopti slapčiausius kito asmens minčių užkaborius. Tačiau savo esme tai buvo uždedamas vergystės antspaudas arba kažkas panašaus kaip šunų pasaulyje būna teritorijos pažymėjimas.
V.Putinas sako, kad Vakarų paršeliai puoselėja planus išrauti taigos šeimininko miškos nagus ir iltinis dantis, tokiu būdu nukenksminant jį, tačiau, kaip atrodo, sujudimas čia netikėtai kilo visai kitu pagrindu: Vakarų paršeliai skuodžia iš visų jėgų, bandydami labiau už viską išvengti miškos pabučiavimo, kuriam kartas nuo kartas užkyla toks noras.
V.Putinas, kartą vaikštinėdama po Kremliaus kiemų teritorijas pasigavęs išbučiavo berniuką iš čia klaidžiojusios užsienio turistų grupės, tiesiog. pakėlęs marškinėlius, apipylė bučiniais mažamečio turisto bambą. Tai visiems žinoma istorija, kurios pretekstu A.Litvinenko susigundė forsuoti hipotezę apie pedofilinius Kremliaus šeimininko polinkius.
Kai kas mano, kad dėl to A.Linvinenko ir buvo nužudytas. Tačiau, manding, A.Litvinenko neįžvelgė šios istorijos gilios simbolinės prasmės ir neužmatė atsiūlėto geopolitinio pamušalo. Kaip atrodo, teisingesnė yra ta versija, kad mažo, nekalto, visados naivaus, nesavarankiško vaiko paveiksle V.Putinas pamatė labiausiai sau džiugią Vakarų pasaulio personifikaciją. Todėl meška, pakėlusi marškinėlius, bučiavo paršelį.
