Šiuo požiūriu Lietuvos pozicija yra nuosekli, palaikoma dviejų pagrindinių proeuropietiškų partijų, konservatorių ir socialdemokratų, ir netgi tokiu mastu, kad ir norint, dabartinei opozicijai nėra galimybės užsienio politikoje kritikuoti valdančiuosius. Nebent pradėtų girti Rusiją.
Tiesa, verkiant reikia reformų pačioje užsienio reikalų ministerijoje, bet tai visiškai atskira ateities tema. O kol kas galima vaizdžiai apibendrinti : Rusija privertė sudėlioti taškus ant i bent ant didesnės Lietuvos užsienio politikos dalies. Kita dalis, vakarietiškoji, ne tokia aiški. Vis daugiau politikos analitikų sutinka, jog eurozona nėra tik ekonominė – techninė jai priklausančių valstybių jungtis. Anksčiau ar vėliau ji turės pavirsti ir politine. Užpraėjusią vasarą buvo gyvai diskutuojama apie ES federalizaciją.
Ją karštai palaiko Lietuvos liberalų sąjūdis ir konkrečiai, europarlamento narys P.Auštrevičius. Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, diskusijos nutrūko, bet svarstymai dėl tolesnės ES ateities vėl atsinaujins ir, savaime aišku, naujų grėsmių kontekste.
Klausimas bus suformuluotas nedviprasmiškai: ar taip, kaip dabar vargstama dėl bendros pozicijos, nekelia pavojaus pačiai ES? Juk federacijoje kur kas paprasčiau parodyti savo vienybę ir jėgą. Ir galima iš kart prognozuoti tolesnę šios temos plėtrą. Klausimas bus greitai iškeltas, bet atsakymas į jį bus lėtas ir labai sudėtingas. Ir nebūtinai dėl kai kurių Rytų Europos valstybių jau dabar atžagareiviškos pozicijos. Dar nežinia, kas vyks Pietinėje ES dalyje.
Vis daugiau faktų, apie Graikijos ir Rusijos duginiškosios ideologijos šalininkų kontaktus. Sparčiai į pirmąsias pozicijas kyla naujos populistinės Podemos ir Ciudadanos partijos Ispanijoje . Dabartinė Graikijos valdžia jiems yra pavyzdys. O kas gali prognozuoti įvykius Didžiojoje Britanijoje?
Beje, dabartiniame Rusijos kare prieš Ukrainą Didžiosios Britanijos balsas gana santūrus. O ir pačių valstybių viduje situacija neaiški. Populistai kažkodėl laimi prieš racionaliai mąstančius.
Tiesa, Lietuvoje šios rūšies politikierių įtaka šiek tiek sumažėjo, gal pradėjo veikti supratimas, kad esame pafrontės valstybė, bet pažįstant mūsų valstybės nemažos dalies piliečių charakterį, didelių iliuzijų nereikia turėti. Vis dėlto, kad ir kaip sunku atsiplėšti nuo rusiškos tematikos, analitinių straipsnių apie ES ateities variantus galėtų būti gausiau.
Per paskutinį pusmetį mūsų žiniasklaidoje skaitome mažiausiai po tris straipsnius per dieną, neįtraukiant proginių pasisakymų, apie karo grėsmę ir vos keli perpasakoti kitų valstybių analitikų straipsneliai apie Europos ateitį.
Kad ir ką besakytume apie dabartinę Lietuvos užsienio politiką, vien tik ją girti reikštų jai kenkti, ji yra veikianti politika. Kokiu stiliumi D.Grybauskaitė bekalbėtų, ji grėsmės akivaizdoje negrąžo rankomis, nesigraudena ir kitų negraudena, bet aiškiai kalba ir net daro. Lyriškai valstybei tai daug reiškia. Lietuva neliko įvykių stebėtoja. Per gana striuką laiką išsireikalavo konkrečių gynybos planų iš NATO. Paskui popierius atkeliavo ir papildoma karinė technika.
Dabartinis kariuomenės vadas dalykiškas, jeigu gali – aiškiai sako, ko trūksta, nesileidžia į abstrakčius spėliojimus apie ateitį, kas yra apžvalgininkų duona. Nežinau, ar reikalingi šauktiniai, visada atrodė, kad šių laikų kariuomenės turi būti profesionalios, bet jei toks sprendimas bus, nepakenks. Kiek tenka dalyvauti visuomenės buitiniame gyvenime, jaunimas nėra pasimetęs, ir tikrai neverkšlenantis.
Protingesni tapo ir nuo politikos neatsiejami visuomeniniai sprendimai. Neabejoju, kad ne iš meilės ar susižavėjimo paliktos nenugriauti Žaliojo tilto skulptūros, o iš teisingo situacijos vertinimo, jog papildomas šaltinis provokacijoms šiuo metu visiškai nereikalingas. Ateis ramesnis laikas ir jų neliks. Pagaliau pačios svirs, svirs ir nuvirs. Kam čia dėl jų sau ant galvos plaukus „laužyti“. Yra kur kas rimtesnių užduočių.
Bendra Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu su Lenkija yra proga galutinai nuimti psichologinius barjerus sprendžiant visiems jau įgrisusias užrašų, įrašų ir visokias kitokias tankų akivaizdoje juokingas problemas. Politikams reikia daugiau važinėti po Vilniaus kraštą, pasidomėti kaip realiai žmonės gyvena -viena lenkų tautybės penkiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus gyvenanti aštuonių dešimčių metų senutė dėl vargingo gyvenimo net Vilniuj nėra buvusi.
Klaida manyti, kad lenkų tautybės gyventojai mūsų krašte iš anksto yra priešiškai nusiteikę Lietuvos valstybės atžvilgiu. Jie paprasčiausiai linksta į tuos, kas juos nori girdėti. Keista, bet per devynis mėnesius dėka to, kas vyksta Ukrainoje, Lietuva, o gal ir kitos valstybės, pilietiškai subrendo per laiką, kuris ramiu metu ko gero užtruktų metų metus.
Gal ir teisus yra rašytojas kunigas Vaižgantas kažkada sakęs, kad karas daug nelaimių atneša, bet ir daug sielų išgydo.
