Pirmasis dokumentas – Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų pasirašyta deklaracija, kurioje visi pareiškia mylintys taiką, vieningą Europą ir prisiekia kartu besitarsiantys dėl visų problemų.
Antrąjį, esminį, dokumentą pasirašė ir ankstesnius, jau žlugusius, Minsko susitarimus kūrusios Kontaktinės grupės atstovai – specialioji Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pasiuntinė H.Tagliavini, buvęs Ukrainos prezidentas L.Kučma, Rusijos ambasadorius Ukrainoje M.Zurabovas, vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų lyderiai A.Zacharčenka ir I.Plotnickis.
Pirmasis Minsko susitarimų įgyvendinimo priemonių komplekso punktas – visiškas ugnies nutraukimas nuo sekmadienio vidurnakčio Kijevo laiku.
Antruoju punktu, numatančiu, kad artilerija turi būti atitraukta iš abiejų pusių, irgi galima abejoti. Juolab kad to atitraukimo gairės nenaudingesnės separatistams. Mat ukrainiečiai turi atitraukti savo artileriją nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai – nuo tos, kuri buvo numatyta pernykščiuose Minsko susitarimuose ir už kurios jiems pavyko pasistūmėti.
Trečiasis punktas numato, kad šių susitarimų įgyvendinimą prižiūrės ESBO, kuri iki šiol tik bejėgiškai stebėjo, kaip buvo laužomi ankstesni Minsko susitarimai.
Ketvirtajame punkte pirmą kartą atsiranda terminas, kuris dokumente kartojamas keletą kartų ir būtent tose vietose, kur kalbama apie esminius dalykus, – „modalumai“. Šis bendriausio pobūdžio terminas reiškia kokio nors objekto egzistavimo, proceso eigos ar supratimo apie tai būdą. Taigi: „Pirmą dieną po atitraukimo pradėti dialogą apie vietos rinkimų pagal Ukrainos įstatymus modalumus“ ir apie „atskirų Donecko ir Luhansko sričių rajonų režimą“. Be to, tuos rajonus tiksliai apibrėžti per 30 dienų turės Ukrainos parlamentas.
Penktasis punktas, daugeliui leidęs paskelbti, kad tai reiškia tų, kuriuos Kijevas skelbė „teroristais“, pripažinimą – numatyta priimti specialų įstatymą, kuriuo visiems įvykių tuose atskiruose rajonuose dalyviams būtų suteikiama amnestija. Tačiau aukščiausi Ukrainos pareigūnai jau paskelbė, kad tai jokiu būdu nebus taikoma „liaudies respublikų“ vadovybei ir visiems tiems, kurie vykdė nusikaltimus. Tai apie ką čia kalbama?
Šeštasis punktas kelia lygiai tokį pat klausimą. Čia tiesiog pakartojamas pirmuosiuose Minsko susitarimuose įrašytas įsipareigojimais apsikeisti belaisviais „visi į visus“.
Tačiau kiek tų „visų“ abiejose pusėse likę, tiksliai nežinoma. Antra, kol kas neaiškus bene garsiausios belaisvės, Rusijos pagrobtos ir ten kalinamos Ukrainos karo lakūnės N.Savčenko likimas.
Septintuoju punktu numatoma sukurti tarptautinį mechanizmą (tiesa, neaišku, kokį), kurio pagrindu būtų dalijama labdara. Gal čia turimi galvoje ir liūdnai pagarsėję Rusijos „humanitariniai konvojai“?
Aštuntasis punktas skelbia: reikia nustatyti „modalumus“, kaip Ukraina turėtų atkurti pinigų, pirmiausia pensijų ir kitų socialinių išmokų, mokėjimą separatistų užimtose teritorijose.
Tai vienas esminių dalykų. Juk būtent dėl to, kad Ukrainos valdžia nutraukė šiuos mokėjimus ir pradėjo ekonominę tų teritorijų blokadą, Kremlius ėmėsi pastarojo puolimo. Juk strateginis Rusijos interesas – išlaikyti savo placdarmus, destabilizuojančius Ukrainą, iš Kijevo kišenės. Tačiau „modalumai“ „modalumais“ ir lieka. Taigi ar pavyks įvykdyti aštuntąjį punktą – ateities lygtis su daugeliu nežinomųjų.
Devintasis punktas ypač prieštaringas. Jis numato, kad Ukraina imtųsi visiškai kontroliuoti rytinę sieną su Rusija, per kurią „liaudies respublikoms“ plūsta Maskvos pagalba, bet tik šių metų pabaigoje ir tik po „vietos rinkimų“. Dėl jų dar būtų tariamasi ir su Kontaktine grupe – M.Zurabovu, A.Zacharčenka, I.Plotnickiu. Kitaip sakant, rinkimai vyktų tebeegzistuojant esminei ir „liaudies respublikų“ gyvavimo, ir jų karo su Ukraina galimybei – atvirai sienai su Rusija.
Dešimtajame punkte pakartojami anksčiau nustatyti įsipareigojimai iš Ukrainos teritorijos išvesti svetimšalius samdinius, ginkluotas užsienio formuotes bei kitus neatpažintus žaliuosius žmogeliukus. Tad kas tada liks ginti „liaudies“?
Vienuoliktasis punktas numato iki šių metų pabaigos reformuoti Ukrainos konstituciją taip, kad esminis jos punktas būtų „decentralizacija“ ir dar kažkoks ypatingas „atskirų rajonų“ statusas.
Kremliui, kuris visuomet siekė rytinių regionų „autonomijos“, tai lyg ir laimėjimas. Tačiau Ukrainos valdžia jau paskelbė, kad niekam neįsipareigojo atlikinėti jokių konstitucinių reformų, skirtų specialiai rytiniams regionams. Tad apie kokius „modalumus“ šiame fronte kalbėsis Kontaktinė grupė, kurios veiklą suintensyvinti žadama dvyliktuoju ir tryliktuoju punktais?
Ko apskritai tikėtis, jei Kremlius paskelbė, kad Rusija nieko neįsipareigojo ir nieko niekam neskolinga dėl to, kad neturi nieko bendra su tuo, kas vyksta, išskyrus tik tai, kad yra pašalinė taikdarė?
Vadinasi, Minsko susitarimus sunku vertinti kaip rimtą posūkį tvarios taikos link. Veikiausiai tai taktinė pauzė, kurios reikėjo visiems – tiek Ukrainai, tiek Rusijai, tiek Vakarams. Bet ir ši pauzė vertinga, jei bent kurį laiką neaidės šūviai ir nežus žmonės.
