Lituanistė, lotynistė, anglistė, pirmosios nevalstybinės mokyklos steigėja bei originalių lietuvių kalbos vadovėlių užsieniečiams kūrėja R.Jezukevičienė sako, kad Lietuvoje per daug triukšmo dėl neva sumažėjusio patriotizmo ir emigracijos, o donkichotų ietys nukreiptos prieš vėjo malūnus, nors reikėtų realiai pasirūpinti karvių augintojais.
- Lietuvą jūs matote iš dviejų pusių – jaunų užsieniečių studentų ir savo emigravusių vaikų akimis. Kokia jūsų nuomonė apie tuštėjančią Lietuvą?
– Sustabdyti emigracijos neįmanoma, nes tai – natūralus dalykas. Bijome pasakyti tiesiai: valstybė, iš kurios išvyksta, pralaimi prieš tą, į kurią veržiasi. Vyksta civilizacijų, kultūrų varžybos. Ką daryti? Ogi mokytis iš tų, į kurias bėgama, ir vytis prarastus šimtmečius. Turiu galvoje ne atskiras kultūros sritis ar mokslo šakas – ten mes galime net ir pirmauti. Varžybos vyksta tarp santvarkų, piliečių sugyvenimo ir šeimininkavimo savo šalyje būdų.
- Esate kalbotyros specialistė, studijavusi lietuvių, lotynų ir anglų kalbas, bei lietuvių kalbos mokymosi vadovėlių užsieniečiams autorė. Taip pat – Lietuvos patriotė, kurios neapkaltinsi nihilizmu. Bet vis tiek padarėte išvadą, kad emigracijos Lietuva išvengti negalėjo.
– Esu patriotė. Ne mano čia nuopelnas: auklėjo tremtinio šeima ir pedagogai, kurie patys brendo ir buvo ugdomi smetoniniais laikais, – tie, kurie dienynuose rašė, ko reikalaujama (buvo 1960–1970 metai), o mokiniams pasakojo tai, ką jiems liepė sąžinė.
Baigdama sustiprintą matematiką, rinkausi studijuoti kalbotyrą, nes buvau ką tik prisiskaičiusi apie hetitų dantiraščio šifravimą, senovės civilizacijas ir lietuvių kalbos archaiškumą. O kai antikvariate gavau storoką tarpukario knygą apie Vincą Kudirką, tvirtai nusprendžiau mirti džiova dėl Lietuvos. Sveikatos netekti man beveik pavyko ir nuo pasirinkto kurso niekada nenukrypau.
Atgimimo priešaušryje dėsčiau medikams lotynų kalbą. Tais laikais kiekviena mano paskaita buvo tyli rezistencija, trumputis langelio pravėrimas į lietuvių kalbos istoriją, lyginimas su lotynų kalba ir tautinės savigarbos žadinimas. Išleidau apie 1500 medicinos mokyklos studentų lietuvių, kurie ne vien prisilietė prie klasikos, bet ir visada didžiuosis lietuvių kalba.
1991-aisiais įsteigiau nevalstybinę mokyklą. Sausio 13-osios naktį sprendžiau, ar imti toliau gimdyti vaikus, ar gelbėti jau du esamus savo mokyklinukus. Nusvėrė mokyklos reikalas, ir mums pavyko. Sukūrėme atsakingo mokymosi programą su keliamaisiais egzaminais, ir mokinius tai traukė. Geriausias įvertinimas būdavo tėvų pasakojimai, kad vaikai jau nuo šeštadienio ima laukti pirmadienio.
Dabar rašau vadovėlius, kurie padėtų svetimtaučiams pamėgti mūsų kalbą ir kultūrą. Be kudirkiškos ugnies tų knygų nebūtų, nes vadovėlių rašymas yra nebūtinas ir neatlyginamas darbas. Rašau savaitgaliais, per vasaros atostogas, naktimis. Laiminga, kad ir čia galiu pridėti savo ranką, nes esu ne vien lituanistė, bet ir turiu svetimų kalbų dėstymo patirties, studijavau užsienio kalbų dėstymo metodiką.
- Papasakokite apie autorinės mokyklos gyvavimo realybę.
– Vidurinės mokyklos projektą kūriau ir įgyvendinau ne tuščioje vietoje, bet pagal Meilės Lukšienės straipsnius, prancūzų koledžo modelį ir savo smetoninių mokytojų pavyzdį. Programą ir nuostatus rašiau beveik neišeidama iš ministerijos koridorių, derindama su tada dar tik kuriamais valstybiniais projektais. Mokyklos gyvavimas pareikalavo didžiausios aukos: daug metų dirbau be miego, be švenčių ir be atostogų.
Išlaikyti mokyklą buvo sunku materialiai – atidaviau ne tik savo algą, bet ir įkeičiau butą, kai reikėjo pirkti kompiuterius, remontuoti, asfaltuoti.
Sunku buvo ir nepalūžti dvasiškai. Iš pradžių atrodė, kad mokytojus pavyko patraukti ir uždegti savo idėjomis, bet, ėmus mažėti atlyginimams, paaiškėjo, kad jie visai nenusiteikę mirti džiova.
Mokytojų kaita buvo pirmas smūgis. Antras – mokinių šeimų finansinė krizė ir negalėjimas mokėti sutartų mokesčių, o trečias ir lemiamas – valstybės finansavimo sumažėjimas, įvedus mokinio krepšelį. Mokyklą teko uždaryti vienuoliktais veiklos metais.
Labai norėjau tikėti, kad mano pavyzdys ką nors pakeis Lietuvos švietimo sistemoje. Deja, per 10 metų niekam taip ir nešovė į galvą iš mūsų pasimokyti. Masių inercija stipri.
- Per pokalbį ištarėte kiekvienam lietuviui labai svarbų klausimą: „Ar aš per mažai patriotiška?“ Kodėl jis kyla?
– Kai mėginu suvesti savo gyvenimo balansą, kad ir kiek pririnkčiau pliusų, yra vienas raudonas kaip randas minusas: mano vaikai emigracijoje. Jeigu tai būtų nutikę ne man, garsiau už kitus peikčiau ir kaltinčiau visus – gimdytojus, mokytojus ir ministrus.
Bet dabar aš viską žinau! 1991 metais esu pasakiusi: auginu vaikus, kad žūtų už Lietuvą.
Atsimenu savo lopšines, pasakas ir žinau, kokią jiems sukūriau auklėjimo ir mokymosi aplinką: knygos, muziejai, teatrai, etnografinės vakaronės, bažnyčia, Arvydo Žygo paskaitos, istorinės ekspedicijos, tarmės ir dainų tyrinėjimai, skautavimas ir naktiniai žaidimai – karalienės Mortos vadavimas... Tai kodėl jų neišlaikiau Lietuvoje?
- Tai kodėl? Ar kudirkiškos ugnies nepakako, nes reikėjo realesnių dalykų?
– Gal mano kaltė, kad nesukaupiau turto aprūpinti vaikus gyvenimo pradžiai? Per daug jį niekinau? Prisimenu, mokykloje verslininkų vaikams – kad visi jaustųsi vienodi – sakydavau: jūsų tėvelių turtas nieko nekeičia. Jeigu neturėsite išminties, prarasite tėvų turtus per vieną naktį. Bet tai tik viena medalio pusė – vis dėlto tie tėvai turėjo daugiau šansų vaikus pastatyti ant kojų ir išlaikyti čia, Lietuvoje. Bet ir jie ne visi išlaikė.
- Kokios tuomet yra kitos emigracijos priežastys, kurios nuo mūsų nepriklauso?
Norėčiau tai paaiškinti per istorinę prizmę. Klajokliams nei valstybės, nei įstatymų nereikia: jei kas netinka – susiima šeimą ir keliauja. Tik sėslieji žemdirbiai sukuria valstybę, nes niekur negali išeiti, todėl jiems reikia įstatymų, kad neišsimuštų vieni kitų, ir vienybės, kad apsigintų nuo išorės priešų. Kas emigruodavo tarpukario Lietuvoje? Tie, kas neturėjo žemės arba jos turėjo mažai. Buvome žemdirbių tauta – su jai būdingu sėslumu, atsakomybe už savo žemę ir pasiryžimu jį ginti.
- Pateikite pavyzdį iš savo giminės arba kurio nors pažįstamo piliečio biografijos.
– Štai mano „dedelio“ (taip vadinome senelį) sesuo prieš karą ištekėjo už darbštaus, stipraus vyro. Nusipirko jiedu nebrangiai krūmynus, tuos krūmynus išrovė, dirbo, statėsi namus, gimdė vaikus ir prasigyveno. Tvėrėsi kolūkis, visus ėmė varyti. Dėdė kerta rugius ir vežasi į savo klojimą.
Stribai pasitinka, suka arklius ir liepia vežti į kolūkio kluoną. Dėdė neduoda: suka arklius atgal – ir vis tiek veža į savo… (Vėliau kiti buvo gudresni – sukdavo arklius, kur reikia, naktimis). Kolūkis nuteisia dėdę penkeriems metams kasti Volgos-Dono kanalą. Parvažiavęs be sveikatos nebegrįžta į kaimą – keliasi gyventi į Kauną, eina dirbti į fabriką.
Po raudonųjų barbarų antplūdžio esame tam tikra prasme nuvaryti nuo žemės. Ne visi buvo išvežti į Sibirą, ne visi žuvo miške. Bet totaliai yra pakirstas šeimininkiškumo, atsakomybės suvokimas.
Jaunesnėse kartose liko tėvų įdiegtų įpročių, senojo šeimininkiško charakterio bruožų. Bet tie bruožai penkiasdešimt metų galėjo pasireikšti vien tarp savo daugiabučio sienų. Už tų sienų klostėsi naujos taisyklės: neprisišnekėti, neišsišokti, nepersidirbti, gauti, paslėpti, sukombinuoti...
- Ar šie naujieji principai – neprisišnekėti, nepersidirbti, paslėpti, sukombinuoti – irgi turi įtakos emigracijai?
Raudonojo tvano padarinys – kad garbingos taisyklės ėmė galioti tik šeimos rate, ne už jo. Būtent dėl to 50 metų valstybės nėra, ji butaforinė: niekas neatsakingas, neturi stengtis – partija viskuo pasirūpina, suplanuoja, paskiria, atseikėja normą ir duoda. Tereikia sulaukti eilės.
Gal prasibrauti be eilės... Atkūrus Nepriklausomybę, tas ydingas ratas neužsidarė. Tebeturime kritinę piliečių masę (atitinkamai ir seimūnų), kurie ir dabar nori prasibrauti ir gauti. Ir ta masė net nelabai suvokia, iš kokio dangaus visa tai galėtų nukristi. Verslininkai apsupti ne pagarbos ir dėkingumo, bet reketo ir pavydo.
Pirma ir antra kartu sudėjus ir yra tai, kas lemia emigraciją.
- Bet ar jauni taip stipriai susieti su praeitimi?
– Jauni žmonės dabar įgyja specialybes, nerišančias jų prie konkrečios žemės vietos, todėl natūralu, kad vyksta judėjimas iš ekonomiškai silpnesnio arealo į stipresnį. Vis dėlto yra emocinis ryšys su šeima, draugais, aplinka, todėl lygiai natūralu jiems būtų kurti verslus ir dirbti savo valstybėje.
Bet čia suveikia antrasis faktorius – dvilypė moralė, neaiškūs įstatymai, nepatikimi partneriai ir nesaugus veikimas bendruomenėje. Tada reikia pasiimti savo žaislus ir eiti į kitą kiemą, kur veikia žaidimo taisyklės. Ar tapome klajokliai? Taip.
Mankurtai? Ne. Patriotizmas tiesiog pakito. Pakito patriotizmo forma. Dabar jis yra gynimas to, kas yra tavo savastis. Tėvynė – tai tavo žmonės. Tikri ir įsivaizduoti protėviai, seneliai, tėvai, kaimynai, draugai – visi, iš kurių pavyzdžio semiesi jėgų. Ir kuriems jauti pareigą (ir norą) tęsti jų darbus.
Kas dabar pakeitė šitą prisirišimą prie savo žemės ir savo žmonių? Tos pačios dvi priežastys. Pirma – žemė nebemaitina, nes piliečiai nesugeba tvarkytis bendruomenėje (turiu galvoje valstybę): pilietiškumas, vos užsimezgęs, būdavo iš pamatų sugriautas (1795 m., 1940 m.), todėl dabar daugybė žmonių nežino, kas tai yra ir kam to reikia.
Ši žemė išmaitina sunkiau negu ta, kuri vos už poros valandų skrydžio, nes ten veikia taisyklės. Ar galime peikti vaikus ir sakyti jiems: nesvarbu, kad badauji ir kad skurs tavo vaikai – tiesiog besąlygiškai privalai toliau gyventi čia, kur gimei: savo kambarėlyje ankštame tėvų bute? O gal turėtume kaltinti vaikus, kodėl jie nekovoja, kad ką nors tame pakeistų?
Kad pasirinktų daug ko atsisakyti dėl idealų, turėtų tikėti savo aukos prasmingumu, žygio pergale. Bet pergalės pavyzdžių mažai, aplink – daug pralaimėjimų intrigų pinklėse, idealų griūtis ir sumaištis. Iš kur semtis stiprybės? Ar galiu kaltinti savo vaikus, kad jie neperėmė mano svajonės mirti džiova tėvynės labui? Jie matė, kad mano darbas 14 mėnesių per metus ir 26 valandas per parą nepakeitė tėvynės veido. Manau, svarbu matyti sėkmingą tėvų pavyzdį.
- Kas yra emigracija jūsų vaikams?
– Mano vaikams emigracija – tai jų savanoriškas sibiras, kurį atlaikė, liko gyvi, paskui įsitvirtino ir dirba. Jiems nebuvo kito būdo subręsti. Nebeveikė modelis, kurį vienintelį žinojo mūsų karta: baigti mokyklą, įstoti į universitetą, turėti specialybę, gauti paskyrimą, butą. O naujo modelio nebuvo. Važinėti į Lenkiją prekių ir sėdėti su jomis turguje? Megzti kojines ir vežti į Rusiją? Perpardavinėti automobilius?
Pasiilgsta, liūdi. Kartais susiruošia grįžti visam laikui – ir apsigalvoja.
- Ar įmanoma pagreitinti sąmoningos bendruomenės ir valstybės kūrimo procesą?
– Kaip negalima paspartinti kūdikio augimo, taip neįmanoma pagreitinti ir valstybės brendimo. Bet jei tik išorinės jėgos vėl neatmes mūsų atgal, subrendimas vis tiek ateis. Kartu su pilietiškumu, civilizuotumu ateis ir ekonominis stabilumas, ir valstybės patrauklumas gyventi.
Emigracija sustos. Gal ne taip greitai, kaip norėtume. Bet jeigu norime kur nors nueiti, svarbiau ne kaip greitai bėgame, kiek – ar į tą pusę. Pseudopatriotiniai raginimai „Mylėkite!“ ar atsakomybės pedagogams perkėlimas – tai bėgimas į priešingą pusę. Mūsų vaikai mažiausiai kalti dėl ne vieno šimtmečio procesų.
Kai subręsime kaip padori pilietiška valstybė, būtinai prasidės priešingas procesas – imigracija. Iki to laiko turėtume spėti atlikti daug namų darbų, kad išlaikytume tautiškumą. Susidūrus kelioms kultūroms, viršų ima aukštesnioji – niekur nuo to nepabėgsime. V amžiuje lotynų kalba baigė išstumti vietines keltų kalbas Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur, nes įgijo kultūros kalbos statusą.
Kultūros kalbos statusą yra turėjusi lenkų kalba – Lietuvoje, prancūzų kalba Rusijoje. Bet rusų kalba Lietuvoje sovietmečiu kultūros kalbos statuso neįgijo (priešingai negu šiaurės tautose, kur ji buvo rašto nešėja).
Kaip kitataučiai integruosis į mūsų kultūrą ir svarbiausia – ar perims mūsų kalbą – priklausys nuo to, ar jie matys mus kaip savo mokytojus, ar mes matysime juos kaip aukštesnės kultūros nešėjus.
Tose lemiamose lenktynėse dabartinės įrašų problemos atrodys tokia smulkmena... Studentų vardus kartais juokais ištariu sulietuvinusi, ir jie nepyksta. Bet jei rimtai keisčiau – jie labai susirauktų, nes vardas, pavardė žmogui yra neliečiamas turtas. Manau, turėtume priprasti prie įvairesnių įrašų asmens dokumentuose, kaip pripratome prie vakarietiškų raidžių iškabose.
- Ką apie Lietuvą sako svetimtaučiai studentai?
– Studentai įvairiai mato mūsų šalį, nelygu iš kurio krašto atvykę. Studentai iš Izraelio kalba apie mūsų taisyklių, įstatymų neapibrėžtumą, nesijaučia saugūs. Vaikinukas yra buvęs partrenktas perėjoje policijos automobilio ir patyrė visus biurokratinius kuriozus.
Daugelis studentų yra iš Švedijos, Vokietijos, Ispanijos, – šie santūrūs, nepeikia aplinkos, bet kartais išsprūsta nuostaba dėl netvarkomų gatvių. Neseniai išgirdau klausimą, kodėl taip skiriasi Kaunas ir Vilnius – jiems net atrodo, lyg tie miestai būtų skirtingose šalyse. Vilnius jiems labai gražus, ir žmonės ten malonesni. Kalbėdami apie Lietuvos jaunimą, sako, kad mūsų jaunuoliai nelabai žino, ko nori.
