Pasak J.Žilinsko, tik išsaugoję savo savastį ir unikalumą būsime įdomūs pasauliui, o pažinimo troškimas padės mums suvokti savo pačių istoriją.
– Kas jums yra patriotizmas?
– Man patinka posakis, kad žmogus – kaip medis, ir jam reikia šaknų. Puikiai suprantu ir norą bėgti, ieškoti, surasti ką nors kitokio, bet paprastai net ir pabėgus, ieškoma kur įleisti šaknis. Ir tik nedaug žmonių bėga visą laiką niekur nesustodami. Tad tas šaknis aš ir laikau patriotizmu – natūralia žmogaus būsena prisirišti prie tam tikros bendruomenės, prie tautos.
Bendruomenėje žmogus save suvokia, bendruomenėje žmogus save realizuoja, ir istorijos, kai žmogus iškrinta iš bendruomenės, – visada dramatiškos: ar tai būtų Robinzono Kruzo, ar kokio nors savanoriško atskalūno gyvenimas. Bet atskalūno gyvenimą renkasi vienetai. Todėl man patriotizmas yra natūralus reiškinys, kurį būtina ugdyti, jeigu norime, kad bendruomenė išliktų.
Juk pagaliau mes esame įdomūs tiek, kiek esame unikalūs, kiek esame ypatingi – o ypatingi galime būti savo tradicijomis, kalba ir visu tuo, kas mus skiria iš viso pasaulio margumyno, kas sudaro mūsų savastį. Būtent iš to unikalumo, įdomumo, netikėtumo, grožio ieškojimo – juk žmogus yra smalsi, besimokanti būtybė – ir kyla patriotizmas: ar kalbėtume apie tautą, ar apie miestą.
– Bet ar nekyla grėsmė imti jaustis antžmogiu ir geresniu už kitus?
– Manau, kad labai svarbu ugdant patriotizmą išaiškinti: meilė tėvynei negali tapti pagrindu įsivaizduoti, kad tavo tėvynė tau suteikia teisę niekinti kitų tėvynę, niekinti kitokį, kitaip manantį, kitaip matantį.
Nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie meilę išreiškia kitų niekinimu. Ir jeigu kam nors prisireikia einant per Vilnių šaukti „Lietuva – lietuviams“, tokiems norisi pasakyti: „Eikite ir auginkite lietuvius!“ Lietuvius, pažįstančius savo kraštą, savo šalį, savo miestą, renkančius jo paveldą, tiriančius jo turtus, nes bet kokiam bukumui geriausias priešnuodis – pažinimas. O pažinęs istoriją žmogus turėtų suprasti (arba būti visai aklas), kad neįmanoma iš Vilniaus atimti žydų, lenkų, rusų ir kitų tautų, Vilniaus nesugriovus iki pamatų ir nepastačius iš naujo, tarsi čia nieko nebūtų buvę. Bet tikiuosi, kad panašūs baisūs eksperimentai jau nutolo į istorijos ūkanas ir niekada nebegrįš.
– Parašėte nuotykių apysaką vaikams ir paaugliams „Mano Vilnius mano“. Ar savo knyga paaugliams, kurie šiandienėje visuomenėje neretai vadovaujasi visai kitomis vertybėmis, siekiate skatinti patriotizmą?
– Tiesą sakant, kai rašiau apysaką „Mano Vilnius mano“, pirmiausia galvojau apie vaikus, kuriems rūpi knygos, žinios, kurie dega pažinimo džiaugsmu. Juk su tokiais smagiausia dalintis Vilniaus istorija, o tam ir skirta knyga „Mano Vilnius mano“.
Tokiems pažinimo ieškotojams ir knygos maršrutai, sudaryti profesionalios gidės Skaidros Kulakauskienės, Birutės Zokaitės paslaptingos iliustracijos, o jų jaunesniems broliams ir seserims – Povilo Jankūno piešti komiksai.
Ar knyga ugdo patriotizmą? Tikiuosi, kad taip – joje jaunas skaitytojas kviečiamas atrasti Vilnių, suprasti ir mylėti. Pažinti jo šaknis, šakas ir įvairiaspalvius žiedus. Man tai – patriotizmas.
– Kokį Vilnių matote jūs ir kaip jis perteikiamas jūsų knygoje?
– Vilnius nepaprastai svarbus mūsų tapatumui. Tai miestas svajonė, miestas mitas ir miestas šarada. Tai miestas, kuris kviečia ir priima visus, bet niekam neleidžia jo pasisavinti iki galo. Štai dėl to norisi ištarti, kad „Vilnius – mano“, bet tas „mano“ nuskambės tarsi aidas, Vilnius jį pagaus, atkartos „mano mano, ir pašaipiai šypsodamasis nugesins. Nes Vilnius – gerokai daugiau nei mano, jis ir mūsų, ir jūsų, ir tų, ir anų, jis savų ir netgi svetimų.
Tačiau lietuviams jis ypač svarbus tuo, kad mokė ir moko mus būti miestiečiais – išmokti gyventi ir susikalbėti ne vienkiemyje, bet ir tarp daugelio labai skirtingų žmonių. Ir visada mokė – kad ir kas būtų čia šeimininkavę.
Turbūt tai ir yra Vilniaus misija Lietuvai, nepaprastai svarbi misija. Ši knyga – tai tik pirmas vaiko žingsnis Vilniaus pažinime. Tai kabliukas, kurį, tikiuosi, praris jaunasis skaitytojas, ir tuomet tas istorijos valas, tie turtų sluoksniai skaitytoją temps tolyn, gilyn į dar daugiau paslapčių. Ugdys, keis, plės akiratį, prakalbins pastatus ir gatves. Kad ne tik pats pamatytų, bet ir kitam papasakotų.
– Siekdami paskatinti jaunų kūrėjų saviraišką ir patriotiškumą kartu su leidykla „Aukso žuvys“ organizavote autorių dainos konkursą „Mano Vilnius mano“. Kokį Vilnių mato jaunieji kūrėjai?
– Mūsų skelbtas nedidelis dainų apie Vilnių konkursas, kurio finalininkai dainuos ir Vilniaus knygų mugėje, labiausiai pradžiugino tuo, kad pamatėme, jog jauni žmonės mato Vilnių labai įvairiai, labai įvairiomis perspektyvomis, o mes to labiausiai ir norėjome – ne klišių apie Gedimino miestą, o labai gyvų, labai tikrų dainų.
Ir štai, žiūrėk, vienoje dainoje paaiškėja, kad „Ant Vilniaus stogų žydi žemuogės“, kitos akcentas – „vielabraukiai“ (troleibusai), trečioje Vilnius apgailimas kaip emigrantų ir dingusiųjų miestas, ketvirtoje – upė, kurią maitina upeliai – iš visos Lietuvos atkeliaujantys čia žmonės, penktoje – miestas, staugiantis „Tikiu!“ ir jaučiantis laisvę.
