Kas ką kamuoja: socialiniai darbuotojai benamę, ar atvirkščiai?

„Labai sunkus gyvenimas, girtuokliai ir benamiai... Nors aš tokia pat benamė, bet jie – po vieną, o aš turiu mažą dukrytę. Neįmanoma užmigti naktimis, trankomasi, daužomasi...“ – pasakojo Irena Stankūnienė. Pasak moters, šiuo metu ji su trejų metų dukrele glaudžiasi laikinojo gyvenimo namuose Pakruojyje.

I.Stankūnienė laikinojo gyvenimo namuose glaudžiasi su trejų metų dukra.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
I.Stankūnienė laikinojo gyvenimo namuose glaudžiasi su trejų metų dukra.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Indrė Vainalavičiūtė

Feb 17, 2015, 6:03 PM, atnaujinta Jan 12, 2018, 10:35 PM

„Nuolat daužoma į duris ir sienas, o visai neseniai buvo sudaužytas klozetas, koridoriuje reikėjo žiūrėti, kad neįliptum į išmatas... Per naktį groja muzika, iš gatvės eina girti žmonės“, – pasakojo I. Stankūnienė. Anot motinos, jos dukra labai prastai miega, dėl tokių gyvenimo sąlygų vaikas jaučia nuolatinę įtampą.

Ėjo į Seimą ir pas prezidentę

Klausantis moters sunku iš pradžių susigaudyti, kas iš tiesų ją nuskriaudė. Bet vėliau ima aiškėti, kad bėdų yra ne viena ir ne dvi. „Kaip aš ieškosiu darbo, jei neturiu kam palikti savo dukros? Žinoma, aš tikrai ketinu registruotis darbo biržoje, bet juk pirmą mėnesį jokios pagalbos nesulauksiu, o ir po tų trijų mėnesių taip pat neaišku, kas bus. Darbo ir pastogės neturiu – nebežinau, ką daryti“, – rankomis skėsčiojo I. Stankūnienė, o tuo metu jos dukra tik tyliai glaudėsi prie mamos šono.

Tą dieną, kai moteris apsilankė redakcijoje, ji jau buvo pabuvojusi Seime ir Prezidentūroje, tad nieko keista, kad po ilgos kelionės iš Pakruojo ir valdžios institucijų durų varstymo vos trejų mažylė buvo tokia pavargusi, kad vos laikėsi ant kojų.

Į ilgą kelionę į sostinę moteris buvo pasiėmusi tik plastikinį prekybos centro krepšį, kuriame buvo pora dukros žaislų ir sulankstyta striukė.

Moteris pasakojo, nors su dukra ir turinti globos namuose atskirą kambarėlį, nesijaučianti saugi: „Kol prižiūrėjau vaiką ligoninėje, iš kambario buvo net maistas pavogtas – išnešė cukrų, burokus ir net šampūną, kurį buvau gavusi iš labdaros.“ 

Po gaisro liko kaip stovi

Visos I.Stankūnienės nelaimės prasidėjo po to, kai namus pasiglemžė gaisras: „Praėjusių metų rugsėjį nuo krosnies namuose kilo gaisras, ir sudegė mūsų namai. Turėjau išeiti kaip stoviu, o dabar neturime kur prisiglausti. Trys mano vaikai jau suaugę, o mažiausiajai – treji. Vyriausias sūnus jau turi savo šeimą, o vyras, su kuriuo dabar skiriuosi, šiuo metu gyvena su kitais dviem sūnumis“, – pasakojo pašnekovė.

Moters teigimu, po gaisro vyras privertė ją parduoti turėtą žemę, kad būtų už ką atstatyti ugnies nuniokotus namus. „Sutarėme gautus pinigus padalyti vaikams, kad tarp mūsų nekiltų ginčų. Dviem vaikams buvo duota po dešimt tūkstančių litų, o jaunėlei teko vos keli tūkstančiai. Tada taip susiklostė aplinkybės, kad šie du vaikai, sudėję abiejų gautus pinigus ir dar tėvo giminei pridėjus, kiek trūko, nusipirko namą kitur, o mes likome, kaip stovime“, – sudėtingus šeimos santykių vingius bandė paaiškinti I.Stankūnienė. Šiuo metu ji tvirtino gaunanti kas mėnesį vos po 52 litus (15 eurų) vaiko pinigų.

Vyras, anot moters, šeima jau seniai nesirūpina, kartais nežinia kur iš namų dingdavo, o neretai ir pasinaudodavo vaikų pinigais, kad nusipirktų išgerti.

„Tie už žemę gauti keli tūkstančiai litų yra vienintelis mano pragyvenimo šaltinis, bet juk pinigas yra slidus... Aš nedirbu, turiu susirasti kur gyventi, – atsiduso moteris. – Kiek valstybės įstaigų slenksčių myniau – nieko daugiau, be pažadų, neišgirdau, nė vieno iš žadėtojų ketinimai nevirto realybe.“

Mamos namuose neužsibuvo

„Niekaip negaliu socialiniams darbuotojams įrodyti, kad myliu ir prižiūriu savo vaikus“, – piktinosi moteris ir keletą kartų pabrėžė, kad su ja bendraujantys socialiniai darbuotojai veikiausiai prieš ją nusistatę.

Paklausta, kas iš tiesų nutiko, kad suaugę vaikai ir sutuoktinis paliko moterį tokioje padėtyje, ši tik gūžtelėjo pečiais: „Nežinau, pati savęs klausiu, suprantu, kad vaikai tėvo iš namų neišmes, o kartu po vienu stogu gyventi negalime. Padariau klaidą, kad pervesdama pinigus už žemę vyriausiam sūnui raštiškai neįforminau, kad tai pinigai namams atstatyti, taip ir likau be nieko.“

Po gaisro moteris iš pradžių su dukra apsistojo pas savo mamą, bet tuose namuose ramybės nedavė girtaujantis brolis,  be to, anot moters, motinos namuose šulinyje nebuvo vandens, buvo bėdų dėl būsto šildymo.

Palikusi mamos namus, I.Stankūnienė apsistojo pas draugę, bet ši netrukus sulaukė socialinių darbuotojų dėmesio: „Socialiniai darbuotojai sakė, kad vietos per mažai, netinkamos sąlygos, ir socialiniame būste gyvenančiai šeimai ėmė daryti tikrų tikriausią spaudimą. Jie mane šmeižia, rodo nepasitikėjimą. Nuolat klausia, ar susiradau darbą, bet patys žino, jog tai padaryti labai sunku. Juk aš negirtuokliauju, net nerūkau ir tikrai žinau savo finansines galimybes, kad turiu gyventi laikinuose globos namuose arba nuomotis būstą“, – guodėsi I.Stankūnienė.

„Kalbėjausi ir su Pakruojo mere. Ji žadėjo padėti, tuo metu galėjo pasiūlyti tik kitų žmonių nuniokotą socialinį būstą, bet niekas nepasikeitė“, – sakė I. Stankūnienė.

Socialinė darbuotoja: „Šiam žmogui reikia pagalbos“

Moters šeimą pažįstanti socialinė darbuotoja Rita Slavinskienė, paklausta, ar iš tiesų moters padėtis tokia bloga, sakė: „Šiam žmogui reikia socialinių  darbuotojų, specialistų pagalbos, nes problemos prasidėjo gimus jauniausiai dukrai. Tada jos elgesys labai pasikeitė. Šiuo metu I. Stankūnienė skiriasi su vyru. Kai tai įvyks, ji stos į eilę dėl socialinio būsto.“

I.Stankūnienės savivaldybei metamus kaltinimus dėl neva taip ir nesulaukiamo žadėto būsto socialinė darbuotoja pavadino nepagrįstais: „Laisvų socialinių būstų Lygumuose nėra, be to, I.Stankūnienė šiuo metu turi kur gyventi.“

Socialinės darbuotojos teigimu, tiesa, kad moteris gaunanti tik 15 eurų (52 litus) vaiko pinigų, tačiau išmokas iš darbo biržos gauna moters sutuoktinis, šeima taip pat sulaukia pagalbos maistu.

R. Slavinskienė teigė, kad moteris nevartoja alkoholio, bet su ja socialiniams darbuotojams nelengva, nes  nuolat sulaukia I.Stankūnienės priekaištų.

„Jeigu ji būtų visiškai viena, vaiku jai pasirūpinti būtų sunku. Tai atvejis, kai mama vaiką globoja net per daug, neleidžia į darželį, nemoko jokio savarankiškumo. Pakruojyje yra sąlygos leisti vaiką į darželį, o juk vaikui reiki bendrauti su kitais vaikais, mokytis, lavintis. Mama iš principo neleidžia vaiko į darželį“, – pasakojo socialinė darbuotoja.

Darbuotojus kaltina persekiojimu

Pakruojo rajono seniūnijos socialinė darbuotoja Oksana Olberkienė pasakojo, kad I.Stankūnienė jau mėnesį gyvena laikinuosiuose globos namuose: „Mes teikiame visokeriopą pagalbą, bet ši moteris tikisi, kad jai nedelsiant bus duotas butas arba namas.

Sunku jai išaiškinti, kad per porą dienų to padaryti negalime, juk yra eilė, kurioje laukia ir šeimos su penkiais vaikais. Bet ji vis bando mus kuo nors pagąsdinti ir tikisi, kad viskas vyks greičiau. Net televizija buvo atvykusi, bet laidos nefilmavo, nes patys įsitikino jos gyvenimo sąlygomis.“

O. Olberkienė tikino, kad moteris laikinuosiuose globos namuose turi geras sąlygas, su dukrele gyvena atskirame kambaryje. Pašnekovė neneigė fakto, kad kiti šių namų gyventojai ne visada būna patys ramiausi kaimynai, bet pabrėžė, jog I.Stankūnienei sudarytos geros gyvenimo sąlygos.

„Moteriai reikia specialistų pagalbos, bet ji nesilanko pas psichiatrą, o mes priversti jos negalime. Tam, kad būtų priverstinai gydoma, ji turi padaryti ką nors tokio... Bandome kalbėtis gražiuoju, bet tai labai sunkus atvejis. Vaiko neleidžia į jokią ugdymo įstaigą.

Kai mes apie tai užsimename, sako, jog ją verčiame, bet juk vaikas turi būti ugdomas“, – kalbėjo pašnekovė. Ji pasakojo, jog neseniai vaikui buvo pakilusi itin aukšta temperatūra, ir, jei ne socialiniai darbuotojai, viskas galėjo baigtis labai liūdnai. Mergaitės mama atsisakė kviesti greitąją pagalbą ar kreiptis į priėmimo skyrių.

Pagalbą vertina kaip spaudimą

Socialinė darbuotoja sakė, kad kol kas personalas ieško būdų, kaip įkalbėti moterį leisti dukrą į darželį ir pačiai noriau bendradarbiauti. „Būna, kad ji užsirakina kambaryje, ir mes negalime patekti į vidų, nors ir turime teisę. Tik praėjus mėnesiui I.Stankūnienė ėmė su mumis bendrauti. Bet kokią pagalbą priima kaip nepageidautiną brovimąsi į jos asmeninį gyvenimą ir nuolat kaltina darbuotojus darant jai spaudimą“, – pasakojo O.Olberkienė.

Kol kas moteris gyvenanti iš pinigų, kuriuos gavo pardavusi žemę, šiuo metu tvarkomi dokumentai dėl socialinių pašalpų.

„Tikiuosi, kad laikui bėgant reikalai susitvarkys. Šiai moteriai nėra nustatyta jokia negalia, bet kai mes bandome padėti, jaučiame, jog rankos surištos. Būna,  kad ryte, kai personalas plauna koridorius, ji piktinasi, jog neleidžiame miegoti. Klausiame: ko jūs piktinatės, juk dabar aštuonios ryto, mes turime šiuos darbus nudirbti? O jai atrodo, kad dar tik trečia valanda ryto“, – pasakojo pašnekovė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.