Lietuvoje vis dar tebėra matomi Rusijos TV kanalai. Priešo televizija, kenkianti labiausiai pažeidžiamiems, silpniausiems ir už save neatsakantiems, kurie, tačiau, yra mūsų piliečiai ir mums turi būti gėda, kad nesugebame pasižiūrėti, kad pas mus būtų mūsų tvarka. Mes Lietuvoje turime teisėsaugą, bet absurdas tęsiasi.
Užuot purkštavę, kad Norvegijos tarnybos atima vieną kitą vaiką iš asocialių degeneratų ar šiaip nesusivokusių prietrankų, kurie net negali suvokti, kad Anglijoje automobiliai važinėja kita gatvės puse, o Norvegijoje savi įstatymai, mes galėtume pasimokyti iš šiaurės kaimynų, kaip reikia nebijoti pas save turėti savo tvarkos ir mažiau žiūrėti, kas ką burbuliuoja.
Na, susirinks keli Rusijos ambasados apmokėti klounai (kaip ir tie, kurie „prieš NATO“) su plakatais – kas jų bijo? Garsiosios Garliavos mergaitės seneliai irgi iš prarastosios anūkės sveikinimo su gimtadieniu padaro viešą spektaklį. Niekam nebaisu. Tegu smaginasi.
Lietuvoje vis dar nėra statoma atominė elektrinė: čia geras pavyzdys, kaip piktavaliai savo pasiekia, pasitelkę įbaugintus, nesusivokusius ir tiesiog kvailus iš prigimties, kuriems per klaidą pasisekė gimti didvyrių žemėje. Žemės pardavimo referendumą atlaikėm, dujų terminalą Klaipėdoje sugebėjom nepasidavę pastatyti, bet tas atominės nebuvimas dar ilgai badys mums akis, kaip priminimas apie tai, kaip davėme kvailiui kelią.
Kaip kokiame Londone, kur dešimtmečiais negali praplėsti pagrindinio oro uosto arba pakeisti nauju, nors aviacija ten neša milijardus ir kuria šimtus tūkstančių darbo vietų. Kelios saujelės ekologinių teroristų naudojasi demokratija ir įstatymais tam, kad visiems būtų blogiau, ir būtų patenkinti jų infantilūs principai.
Dar apie infantilius principus. Vilniuje ant Žaliojo tilto vis dar tebėra Lietuvos žagintojų palikti randai, mūsų visų pykčiui ir pažeminimui. Sprendimas atiduotas mokytiems durniams, kuriems akademinė nepriklausomybė ir knygų paveiksliukai brangiau už pilietiškumą ir savo sostinės garbę.
Jie yra tipiški inteligentai, skaitę daug knygų, bet mažai supratę: tokie Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo protestavo prieš branduolinius ginklus ir reikalavo vienašališko laisvojo pasaulio nusiginklavimo, jiems didžiausias blogis buvo JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, o ne tie monstrai, su kuriais jis kovojo, o dabar jie su valstybinės reikšmės sprendimu dar kartą pasielgė, kaip su savo asmenine dėlione.
Gyvenimas jiems yra tik stiklo karoliukų žaidimas. Jų protėviai ir idėjiniai mokytojai buvo išdavikai iš meno ir kultūros barų, kurie visada netinkamiausiu momentu naiviai atsistodavo priešo pusėje: Salomėja Neris, Petras Cvirka, Liudas Gira, Juozas Baltušis. Pirmieji du dar tebėra pagerbti paminklais sostinėje, tad nenuostabu, kad jų idejinės išperos vis dar gina kitus paminklus.
Nuteistų nusikaltėlių partija vis dar valdžioje, iškaišiusi į priekinius postus skudurines lėles, kurios dar neprisidirbo: pastarosioms stigo nuovokos net apsivogti arba susikombinuoti. Kaip Italijoje, kur Silvio Berlusconi, ištampytas plastinių operacijų, jau beldžiasi į amžinybės vartus, bet taip ir bus teisėsaugos nenugalėtas.
Nesinorėtų, kad ir pas mus būtų taip, nes gėda.
Dar viena smulkmena. Kaip kokie sovietų atgyvenos arba tie pasimetę senoliai, kurie vis dar ant voko rašydami adresą, adresatą įrašo pabaigoje, o pirmiausia nurodo šalį, tada miestą (pagal sovietų tvarką), taip ir mes visi vis dar skambiname, pradėdami nuo aštuntuko. Kam šito reikia? Atrodo absurdiškai, lyg tie dinozaurai, kurie, paklausus, kuo vardu, pirma pasisako pavardę, o paskui – vardą („Rupūževičienė Janina“).
Tai ir visas sąrašas dalykų, kuriuos reikia susitvarkyti kuo skubiau. Ne taip jau daug. Kada baigsis šis apsileidimo katalogas? Žmonės, kurie yra pasidavę silpnumui, kartais atsistoja ant kojų, kai vieną rytą pasižiūrėjus į veidrodį jiems pasidaro gėda ir jie jau daugiau nebenori taip.
Prieš ketvirtį amžiaus, kovo 11-ąją ir truputį anksčiau, mums jau taip buvo: daugumai pasidarė nebepriimtina gyventi mėšlinoje suskių valstybėje, kurios simbolis – kruvinas lokys su kūju ir pjautuvu. Gėda buvo tokia, kad sugebėjome padaryti nelengvus sprendimus.
Dabar lengviau ir paprasčiau. Dabar mes turime veikiančią valstybę, kuri turi veikiančią ekonomiką, teisingumą ir žmogiškuosius išteklius.
Belieka pasižiūrėti į veidrodį, ir galbūt pasibjaurėti kai kuriais spuogais, nulūžusiais dantimis ir užtinusiais paakiais pakankamai, kad per kitą šventę šių dalykų jau būtų likęs tik tolimas prisiminimas.
