Ypač, pavyzdžiui, kalbant apie ambasadorę Osle I.Bričkovskienę, kuri pastaruoju metu itin primena kurmį, staiga ištrauktą į ryškią saulės šviesą.
Skandalo dėl Norvegijoje iš lietuvių šeimų esą grobiamų vaikų sūkuryje atsidūrusi diplomatė ir jos vadovaujama ambasada sulaukė aštrios kritikos. Pasipylė kaltinimai neveiklumu, neryžtingumu ir apskritai nepasirengimu tokiems iššūkiams.
Tenka pripažinti, kad didžioji dalis šios kritikos pagrįsta. Nuo pat skandalo dėl mažojo Gabrieliaus, kurį nesėkmingai iš norvegų mėgino pagrobti jo artimieji, pradžios matyti, kad Lietuvos ambasada sutrikusi ir neryžtinga. Kodėl? Juolab kad istorijos apie į bėdą vis patenkančias lietuvių šeimas Norvegijoje – ne naujiena.
Gal tą sutrikimą galima paaiškinti tuo, kad I.Bričkovskienė į Oslą atkeliavo tiesiai iš posto Slovėnijoje. Tai reta praktika skirstant ambasadorių portfelius, rodanti, kad toks žmogus turi gerų ryšių viršūnėse.
Mat dažniausiai iš vienos ambasados vadovo posto diplomatas keliauja pailsėti į Lietuvą keleriems metams ir tik po to vėl vyksta į užsienį.
Beje, I.Bričkovskienė politikos užkulisiuose jau nuo seno laikoma šalies vadovės D.Grybauskaitės globotine, todėl, matyt, neatsitiktinai buvo paskirta ambasadoriauti į svarbią Šiaurės valstybę, kurią prezidentė laiko strategine partnere.
Neseniai kilo triukšmas, susijęs ir su kita įtakingų politikų globojama ambasadore J.Balčiūniene, kuri šiuo metu sėdi Romoje. Jos neveiklumu ypač pasipiktino valdančiajai daugumai atstovaujantys Seimo vicepirmininkai „darbietis“ V.Gedvilas ir socialdemokratas G.Kirkilas.
Šių politikų vadovaujama delegacija lankėsi Romoje ES šalių parlamentų Europos reikalų komitetų pirmininkų susitikime. Tačiau per visą kelių dienų vizitą mūsų politikai nesulaukė ne tik J.Balčiūnienės, bet ir visos ambasados dėmesio.
Panašų šios diplomatės akibrokštą V.Gedvilas, dar eidamas Seimo pirmininko pareigas, buvo patyręs ir Paryžiuje. Tuomet J.Balčiūnienė rezidavo Paryžiuje, iš kur tiesiai nukeliavo į Romą.
Tiesa, „darbiečio“, triukšmavusio Seimo Užsienio reikalų komitete, klausimai, ar J.Balčiūnienės elgesio su valdančiaisiais priežastis – jų politinė spalva, liko be atsako.
Nors vieša paslaptis, kad ši ambasadorė, savo karjerą pradėjusi konservatorių patriarcho V.Landsbergio, du kartus vadovavusio parlamentui, komandoje, yra uoli dešiniųjų patikėtinė. Tuo ji nusipelnė ir konservatorių sąjungininkės prezidentės malonę – ypač turint galvoje glaudžius D.Grybauskaitės ryšius su V.Landsbergiu, kuris šalies vadovei turi daug įtakos.
Todėl nestebina, kad prezidentės malonės nusipelnė ir kita V.Landsbergio lizdo paukštė – buvusi parlamento pirmininko patarėja L.Zakarevičienė. Ši moteris į diplomatinę sistemą paties buvusio jos viršininko rūpesčiu buvo įsodinta katastrofiškai dešiniesiems pasibaigusios jų 1996–2000 m. kadencijos pabaigoje.
Praėjusiais metais L.Zakarevičienė, neužsukusi į Vilnių, tiesiai iš ambasadoriaus Lenkijoje posto iškart nukeliavo ambasadoriauti į Austriją.
Galima įsivaizduoti, kaip tokie lygių už lygesnius asmenų karjeros vingiai demoralizuojamai veikia visą diplomatų bendruomenę, kuri, be abejo, visa tai puikiai mato.
Kita vertus, šie pavyzdžiai rodo, kad įstatymai, kuriuos savo paskutinio valdymo metu garsiai keitė patys dešinieji, reikalaudami nustatyti visiems lygias ir vienodas diplomatų rotacijos taisykles, tačiau palikę prie ten nustatytų terminų žodelį „paprastai“, yra neveikiantys. Užtat viską lemia sugebėjimas įsiteikti įtakingiems veikėjams ir dvejopi standartai.
Ydinga praktika ypač išryškėja, kai vienus diplomatus globojantys aukščiausi pareigūnai nusisuka nuo kitų, nors, turint galvoje valstybės ir diplomatinės tarnybos interesus, privalėtų juos užstoti.
Čia galima prisiminti į viešumą nutekėjusių diplomatų tarnybinių pokalbių skandalą. Lietuvos ambasadorių Vengrijoje ir Azerbaidžane, kurių pokalbiai nežinia kaip atsidūrė viešumoje, prezidentė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius net nebandė tyliai ginti, nors tokiais atvejais save gerbiančios valstybės tai daro.
Priešingai, abu diplomatai buvo triukšmingai ir skubiai atšaukti iš savo postų. Neatmestina, jog viena tokio entuziazmo priežasčių ta, kad vienas nukentėjusių ambasadorių R.Juška buvo laikomas dešiniesiems ir Prezidentūrai nepatinkančio vadinamojo valstybinininkų klano atstovu.
Nieko keista, kad Užsienio reikalų ministerijoje patyliukais kalbama, jog prezidentės pavyzdys protekcionizmo virusu užkrėtė ir jai ypač ištikimą ministrą. Tai esą įrodo ne vienas kadrinis L.Linkevičiaus sprendimas, kai iš anksčiau jo vadovautos Krašto apsaugos ministerijos į Užsienio reikalų ministeriją buvo permestas ne vienas pareigūnas.
Kyla natūralus klausimas: gal strateginę suirutę, kuri matoma Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, kelia ir tokia prieštaringai vertinama kadrų politika?
