Tokio tipo partijos kaip ši ir gimsta tose eurazijose, o autoritarizmą, pataikavimą vadui ir laukinį populizmą įsiurbia su motinos pienu. Tai būna visiškai aišku beveik visiems.
Taigi kažkokios demokratijos, vidaus diskusijų, rimtos politikos kažkam prireikia tik tuomet, kai tas kažkas po kilimu pralaimi kovą kitiems buldogams dėl kąsnio iš po vado stalo arba nebepataisomai susirieja su pačiu vadu. Dėl ko? Dėl ko nors labai apčiuopiamo ir konkretaus, kartais net skambančio. Juk ne dėl moters.
Žinoma, tai, kad šių dviejų veikėjų keliai skiriasi ir tarp jų nebėra ne tik aistros, bet ir meilės, buvo akivaizdu seniai. Vienas pagrindinių veiksnių – mirtinai užgautos R.Pakso ambicijos, kai iškart po jo apkaltos V.Mazuronis panoro būti partijos kandidatu į prezidentus.
Gali būti, kad skyrybos buvo nulemtos jau tada. Tačiau, viena vertus, viskas tęsėsi per ilgai, kita vertus, tai vis vien per menkas dalykas, kad nebūtų dar ko nors, tikresnio.
R.Paksas, beje, apie tai viešumoje pats prabilo užuominomis, tačiau paklaustas konkrečiai sakė tų apatinių į viešumą neištrauksiąs. Tiek to – juk kam iš tiesų tai įdomu?
Ne itin įdomus ir tas pats V.Mazuronis, kuris, kaip ir jo sūnus, taip ilgai delsė paduoti skyrybų dokumentus, regis, tik todėl, kad niekaip negalėjo išsirinkti, pas ką nutūpti. Ir, atrodo, neišsirinko, nes galimi nauji partneriai jo nelaukė išskėstomis rankomis.
Netolimoje ateityje turėtų būti neįdomus ir pats R.Paksas su savo partija. Tik, aišku, iki tol dar pavaldys. Tai daryti bus lengviau – paskutinių svetimkūnių sėkmingai atsikratyta ir niekas netrukdys vieningai mylėti dosniojo vado.
