Kad valstybės lygiu prasideda naujas lietaus krašto dviveidystės dėl Tibeto klausimo etapas, signalizuoja keli svarbūs veiksniai. Jie aprėpia laikus ir vietas nuo Ukrainos iki Rusijos, nuo Rusijos iki Kinijos, nuo Kinijos iki Tibeto, nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Ukrainos. Juk viskas šiame pasaulyje neatsitiktinai susirišę stambiais mazgais.
Štai pirmasis. Neseniai šalies Vyriausybė pasidžiaugė santykių su Kinija atšilimu dėl importo ir eksporto. Valio! Tačiau premjerui kažkaip išsprūdo maždaug tokia mintis: iki tol dėl pašlijusio dialogo su Azijos drakonu kaltas Dalai Lama! Vien už tai, kad lankėsi Lietuvoje. Džiugu bent tiek, kad žmogus pajuto saiką, susivaldė ir galutinai neperėmė raudonosios Kinijos retorikos, antraip taikos ir Vidurio kelio idėjos puoselėtoją būtų išvadinęs teroristu ir ekstremistu.
Antras momentas. Šiandien kaip niekada svarbu Lietuvai pagerinti prekybos ir verslo reikalus su tolimąja Rytų milžine, kad būtų kam prakišti mėsą, pieną ir jo produktus, nes juk santykiai su kur kas arčiau esančia Rytų meška – visiškai sudirbti.
Trečias momentas. Mūsų šalies ekonomikos rodiklių gerintojai, tiksliau, gamintojai bei eksportuotojai, ne savo noru prarado kelius į milžinišką Rusijos rinką, o tik dėl to, kad keli dominuojantys politikai persistengė su Lietuvos vaidmeniu ir viešais pareiškimais dėl laukinio Ukrainos karo.
Čia pat – ketvirtas veiksnys su jos didenybe Amerika priešakyje. Kaip ši pasakys, taip Lietuva darys. Puiku. Bet pastaroji geltonkasė jau ir nebesižino, kaip keliaklupsčiauti Užatlantei, kuri nuotoliniu būdu dviejų slaviškų kaimynių – Ukrainos ir Rusijos – kare diktuoja pagrindinį toną.
Tad faktų ir veiksnių ratas apsisuka ir grįžtame prie Kunduno. Norėdami išpirkti savo pačių klaidas, dėl ko kenčia Lietuvos maisto pramonė, o kartu – ir visos šalies ekonomika, valdžios aukščiausieji kaltę permeta Jo Šventenybei. Tačiau Dalai Lama XIV, keliaudamas po pasaulį, viso labo prašo valstybių palaikymo siekiant realios Tibeto autonomijos.
Dar vienas svarbus dalykas. Baigiantis Medinio Arklio metams, Tibeto žmogaus teisių ir demokratijos centras išleido kasmetį pranešimą apie žmogaus teisių pažeidimus Sniegynų žemėje. Tibeto rėmėjai atkreipia dėmesį, kad į Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) sudėtį įeinančio regiono gyventojų padėtis vis blogėja.
Visuotinio šnipinėjimo mastas milžiniškame religijos krašte tik plečiasi: vienuolynuose įmontuotos vaizdo kameros, masiškai klausomasi pokalbių telefonu, viešosiose erdvėse tyliai siautėja civiliais persirengę šnipeliai. Bausmės už žodžio ir minties laisvę nesiliauja. KLR pareiškė, kad ištisos šeimos ir kaimai liks nubausti, jei dar bent vienas protestuotojas susidegins.
Taip pat žmogaus teisių gynėjai pabrėžia nuoseklų kultūrinio tibetiečių tautos identiteto naikinimą. Viena šiurkščiausių pastarojo meto išdaigų – priverstinis klajoklių surašymas ir suvarymas į naujas gyvenvietes bei namus. Per šimtmečius jakus aukščiausių planetos kalnų slėniuose ganę nomadai turi atsisakyti sau artimo gyvenimo būdo bei tradicinių, didelius turtus nešusių, niekam nekenkusių verslų ir verčiami tapti darbininkais bei raudonosios valdžios pakalikais.
Ką jau kalbėti apie tai, kad iš mokyklų išstumiama gimtoji tibetiečių kalba, o nacionalines tibetiečių dainas su vietinės kalbos dialektais keičia kiniškas kniaukimas ir karaokė su hieroglifais. Kultūrinė revoliucija kartojasi, tik dar subtilesniais ir klastingesniais būdais.
Dar kvėpuojantis Tibeto paveldas šiandien žlugdomas daugiau netiesiogiai. Raimondas Dikčius, kiekvienais metais vykstantis į Rytų Tibeto – Khamo regiono gilumą, jau ne sykį viešai pasakojo, kaip trikdomas vienuolynų darbas ir trukdoma vienuoliams, kurie ir sudaro tautos branduolį, užsiimti dvasinėmis praktikomis ir studijuoti.
Pavyzdžiui, Kinijos valdžia tiesiogiai nedraudžia religinių ritualų ar meditacijų, tačiau su dideliu entuziazmu šventovėse vykdo remontus. Po pažangios renovacijos vietoj autentiškų medinių grindų atsiranda marmurinės, šaltį pritraukiančios plytelės, klojamos daugiausia viešbučių koridoriuose. Daryti ant jų būtinus ritualinius nusilenkimus – sudėtinga, kadangi grindys dar ir slidžios. Įdomu ir tai, kad tiesiog po šventyklomis įrengiamos požeminės automobilių aikštelės ir prekybos centrai.
Atskiro pasakojimo vertos ir kinų pastangos įsiveržti į tyrą Tibeto kraštovaizdį, išbalansuoti natūralią ekosistemą. Vieni ryškiausių pavyzdžių – pavojingų atliekų kapinynai ir masinės gamyklų statybos sniego viršūnių ir ledinių ežerų akivaizdoje.
Kai skirtinguose Tibeto kraštuose lankiausi 2007-aisiais, dar prieš Pekino olimpines žaidynes, šalis gyveno ne tokiomis depresinėmis nuotaikomis. Čia netgi buvo justi laisvėjimas. Komunistų valdžia tuo metu buvo užsiėmusi kitais dalykais ir, regis, atsikračiusi savo pionierių, tokių kaip Mao Dzedongas, šešėlių. Vis dėlto jo šmėkla prisikelia, ir grėsmingi laikai vėl atslinko.
Pamenu, kaip viena kelyje sutikta amerikietė džiaugėsi, esą kokį šaunų darbą kinai atlieka atsilikusiame Sniegynų krašte: esą elektros laidų tiesimas ir logistinės sistemos plėtra liudija pažangą. Turistė atkalė tiradą kaip perskaičiusi 420 kiniškos propagandos vadovėlių.
Na, iš kur moterėlei žinoti, kad po jos vadinamąja pažanga slepiasi okupacijos ir ekspansijos tikslai, jei nei ji, nei kas nors iš jos artimųjų to niekada nebuvo patyrę? Mums, lietuviams, turėtų būti nesunku įžvelgti okupantų klastą ir nutautinimo schemas, kadangi mūsų tauta visa tai išgyveno.
Ir štai, neišvengiamai pasiekiame Gordijaus mazgą. JAV, siekdamos prieš pasaulį neprarasti demokratiško veido, išdrįsta garsiai prabilti apie problemas Tibete ir Kinijai pakratyti rodomuoju pirštu „nu nu nu“.
Tačiau pastaroji – gudri. Po eilinio Baracko Obamos pamokymo KLR aukščiausieji atšovė, kad Amerika tegul pirma žiūrisi žmogaus teisių savo valdose. Baisiausia, kad raudonieji visiškai teisūs: verčiau nemokyti kitų tiems, kas nesugeba išsišluoti savo kiemo, tarkim, tegul bent išsikuopia Gvantanamo kalėjimą ir atkuria tvarką tose šalyse, kuriose sukėlė chaosą.
Tokiame kontekste Lietuva galėtų būti solidaresnė su Tibetu. Kad drąsi bailių šalis imtų kovoti už tikrą Tibeto autonomiją, nerealu. Tačiau realu, kad Lietuva vis dar turi atmintį dėl patirtų okupacijos skriaudų ir bent jau galėtų taip nesižeminti prieš Kinijos politikus, pildami purvą ant Dalai Lamos.
Užtenka jau vien to, kad Tibetas išvis baigia išnykti iš pasaulio žemėlapio. Daugėja žmonių, kurie nebegalėtų pasakyti, kas tai per šalis. Kraupiausia, kad šis unikalios, archajinės kultūros židinys neberūpi ir nieko nereiškia net ir daliai visuomenės šviesuliais save laikančių išprusėlių. Dėl jaunimo prognozės – irgi nekokios, turint omeny, kad išmaniosios skaitmenos užvaldyta karta bunka dar greičiau, nei tirpsta sniegas Himalajų bei Tibeto plokščiakalnio viršūnėse.
Užtat šiandien – puikios sąlygos galingiesiems valdyti beraštes, savarankiškai informacijos nesugebančias atskirti bandas. Juk jos lengvai pasiduoda net pačiai primityviausiai įtaigai ir patiems paprasčiausiems propagandos triukams.
Todėl empatija, kenčiančiojo supratimas ir palaikymas tampa kažkuo taip tolima ir nepasiekiama kaip tie kalnuotojo Tibeto regionai, kuriuose su didele viltimi ir dar didesniu skausmu dabar švenčiamas Losaras – Naujieji metai.
