Kai jis tiesioginėje TV laidoje pranešė, kad kartu su bendraminčiais mūsų šalyje rengia instruktorius Ukrainos kariuomenei, Rusijos televizijos šią žinią ištrimitavo žiūrimiausiu laiku. Su atitinkamais komentarais.
Pirmieji dešimt instruktorių iš Ukrainos privačioje šaudykloje Lietuvoje dvi savaites buvo mokomi šaudyti iš automato, karinės taktikos gudrybių ir grįžę galės savo ruožtu rengti naujokus.
Kas tai per iniciatyva? Ką veikia J.Ohmano vadovaujama Ukrainą remianti visuomeninė organizacija „Blue/Yellow“?
* * *
- Iki šiol maniau, kad karinių instruktorių rengimas kitai šaliai vyksta slaptai. Pasirodo, yra kitaip.
– Buvo prasmės informacinio karo kontekste pranešti žinią, kad Europa palaiko Ukrainą. Nes mes turime partnerių ne tik Lietuvoje.
- Kaip reaguoja Lietuvos krašto apsaugos ministerija?
-- Mes kalbamės. Jie supranta. Šiuo metu Lietuvos valdžia ir pilietinė visuomenė yra tos pačios nuomonės: reikia padėti Ukrainai.
- Pernai Rusijos žurnalistai filmavo kažkokią kaimo sodybą Lietuvoje ir sakė -- žiūrėkite, čia lietuviai esą rengia Maidanui smogikus. Ar per šią stovyklą rusų žurnalistai nebuvo atvažiavę?
– Tada tai buvo tuščia vieta. Dabar iš tikrųjų rengiame. Bet reikėtų žiūrėti, kodėl mes tą darome.
- Kodėl?
– Mes – Lietuvos pilietinė visuomenė, kuri perima atsakomybę už Europos saugumą. Ko nedaro kiti – darome mes.
Tai turėtų daryti NATO -- bet jie nedaro. Jie stovi nusimovę kelnes ir laukia Putino. Tai gėda!
- Kaip kilo mintis rengti instruktorius Ukrainai Lietuvoje?
– Mes daug kartų buvome Ukrainoje. Turime daug lietuvių karinių partnerių -- jie yra atsargoje.
- Jūs vykstate į Ukrainą su kažkokiais kariniais atsargos specialistais?
– Negaliu visko sakyti. Žodžiu taip: mes matome, kas vyksta Ukrainoje ir matome poreikį rengti jiems instruktorius.
Aišku, Ukrainoje poreikių yra daug. Bet patenkinti šį poreikį mums buvo realu: pakankamai nebrangu ir nesudėtinga.
- Kokio pobūdžio instruktoriai buvo rengiami Lietuvoje?
– Įvairių dalinių ir įvairių rūšių.
Jie buvo išmokyti, kaip rengti apmokymus naujokams -- parengti karius ir grįžę į Ukrainą galės mokyti kitus. Dviejų savaičių stovykloje buvo apmokyta dešimt žmonių. Jie išmoko kaip elgtis kovos sąlygomis, šaudyti automatais, kaip elgtis pasaloje.
- Kaip atrinkote stovyklos dalyvius?
– Ukrainoje yra dalinių, su kuriais mes seniai draugaujame. Pažįstame žmones, matome, ir kviečiame.
- Ar jums atrodo, kad ukrainiečiai Lietuvoje pakankamai išmoko per dvi savaites?
– Galima nors pusę metų mokyti. Bet yra kaip yra – situacija sudėtinga. Tai buvo žmonės su kovine patirtimi. Karys ir instruktorius nėra tas pat. Instruktorius turi suprasti, kaip perduoti žinias kitiems.
- Iš kokių lėšų buvo rengiama tokia stovykla?
– Mes finansavome. Esame gavę tam tikrą paramą... Matote, mes kariaujame. Jau esame gavę vien kitą trečią pastabą iš Rusijos.
Per rusų televiziją jau pranešė, kad Lietuvoje jau vyksta instruktorių mokymai. Jie neužsimena, kad stovyklą rengė pilietinės visuomenės atstovai..
- Kiek organizacijoje „Blue yellow“ yra narių?
– Apie tris šimtus. Tai menininkai, architektai, muzikantai, žurnalistai, aktoriai.
Tai – kūrybingi, truputį netradiciniai žmonės.
Žmonės, kurie normalioje situacijoje gyventų kitaip -- jie kurtų. Kai dabar situacija ekstremali, o pasaulis stovi ir žiūri, mes turime turime vieną privalumą: mes matome siužetą ir žinome kaip jį pakeisti.
- Kaip jūs jį keičiate?
– Mes siunčiame optiką, kitus prietaisus, kurie naudojami gerinti ginklų efektyvumą.
Taip pat pradėjome remti ukrainiečius, kurie gamina dronus -- bepiločius lėktuvėlius. Tai daugiau žvalgybinis prietaisas. Galima jį priskirti ir ginklams.
Esame nupirkę daug kraujavimą stabdančių preparatų.
Turime ir kitų projektų. Pavyzdžiui, slaptą projektą „333“ -- negaliu pasakyti, kas tai yra. Labai rimtas atvejis. Tai dideli pinigai -- nuo 10 tūkst. eurų ir daugiau. Mes vertiname padėtį, nustatome, ko reikia ir sprendžiame, ar tai remti.
Mes ant kariavimo ribos ta prasme, kad patys nekariaujame bet jau pakankamai prisidedame prie karybos.
- Kur gaunate tokių prietaisų?
– Žinome, kur – visur. Kur reikia ten ir gauname.
- O kaip gabenate?
– Visaip. Lėktuvais, mikroautobusais, kitais būdais. Būna ir komercinių, būna ir karinių.
Mes žinome, ką darome ir darome rimtus darbus. Šiuo metu galime veikti itin operatyviai – turim ryšius per visą frontą, turime autoritetą ir pasitikėjimą.
Mes – unikali organizacija. Veikiame tikslingai ir daug. Kartais atrodo, jie mumis pasitiki daugiau nei Europos Sąjunga. Rusija vadina tai Lietuvos dalyvavimu. Bet kai reikia rusai sugalvoja pretekstą.
- Ar turite karinį parengimą?
– Aš esu desantininkas, tarnavau specialiuose daliniuose Švedijoje.
- Ir Lietuvos saugumas jums nieko nesako?
– Viskas gerai. Didelių priekaištų nėra. Tai ką darome – viskas Lietuvos labui. Jei tokie dalykai vyksta kaimyninėje šalyje – mes negalime nieko daryti.
Reikia suprasti, kad kariauti geriau svetimoje teritorijoje. Savo teritorijoje kariauti visada skaudžiau.
