Pirmadienį Prezidentūroje ordinais buvo pamalonintas neįprastai didelis būrys politikų. Jais apdovanoti buvęs ir dabartinis premjerai, konservatorių ir socialdemokratų vedliai A.Kubilius ir A.Butkevičius, buvusi ir esamas finansų ministrai I.Šimonytė ir R.Šadžius, Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas, buvęs ir esamas energetikos ministrai A.Sekmokas ir R.Masiulis.
Iš kokios balos pražydo tokia vienybė?
„Lietuva turi kuo didžiuotis. Vasario 16-ąją pasitinkame sustiprinę savo valstybės savarankiškumą ir saugumą. Sugebėjome priimti sprendimus ir įgyvendinti strateginius projektus“, – Valstybės atkūrimo dieną teikdama apdovanojimus kalbėjo prezidentė D.Grybauskaitė.
Kaip sėkmingo strateginio projekto pavyzdį nurodė Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Vis dėlto keista, kad už sėkmingą šio projekto įgyvendinimą Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi apdovanoti tik A.Sekmokas ir R.Masiulis, kuris šį projektą pabaigė, bet visiškai užmirštas liko buvęs energetikos ministras J.Neverovičius.
Juk būtent jis beveik dvejus metus trukdė Rusijos interesų lobistams stabdyti strateginius projektus, lemiančius Lietuvos energetinę nepriklausomybę.
Be to, šis ministras ne tik svariai prisidėjo prie SGD terminalo statybų, bet ir stūmė pirmyn kitus energetikos projektus – elektros jungčių su Lenkija ir Švedija tiesimą, Lietuvos elektros tinklų suderinimo su europiniais tinklais projektą, įgyvendino Trečiąjį energetinį paketą, susiderėjo su „Gazprom“ dėl dujų kainų sumažinimo.
Beje, J.Neverovičius buvo nemažai nuveikęs ir anksčiau dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje, taip pat 2008 metų pabaigoje G.Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės valia tapęs „LitPol Link“, įsteigtos Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo bendrovių bendram elektros tiltui tiesti, valdybos pirmininkas.
Galingos elektros linijos, turinčios sujungti Lietuvos ir Lenkijos energetikos sistemas, idėja buvo aptarinėjama 20 metų, bet būtent J.Neverovičius ją išjudino iš mirties taško.
Argi nebūtų prasminga ir tai, jei Valstybės atkūrimo dieną Prezidentūra nebūtų praleidusi progos įvertinti asmenį, kuris gali tapti ir naujo Lietuvos lenko tipo simboliu – tikrojo Lietuvos patrioto, kartu neišsižadančio savo lenkiškos kilmės.
Toks žingsnis būtų ypač svarbus ir simbolinis šiuo metu, kai Lietuvos lenkų bendruomenė bene labiausiai tapatinama su Lenkų rinkimų akcijos lyderiu europarlamentaru V.Tomaševskiu, kuris atvirai ir pavojingai flirtuoja su Maskva.
J.Neverovičiaus apdovanojimas galėjo tapti pavyzdžiu jauniems Lietuvos lenkams, kad mūsų valstybė gerbia ir vertina visus savo žmones, nesvarbu tautybė, politinės pažiūros ar partinė priklausomybė, tik atsižvelgdama į jų darbus, patriotizmą, indėlį į šalies savarankiškumą ir saugumą.
Tai ypač svarbu pabrėžti esant dabartinei sudėtingai geopolitinei situacijai, kai Rusijos imperializmo ideologai neslepia, kad nori pasinaudoti įtampa Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiuose.
Dar keisčiau prezidentės netoliaregiškumas atrodo apdovanojimo, kuris sublizgėjo ant A.Sekmoko krūtinės, šviesoje. J.Neverovičius nevertas to kryžiaus, o A.Sekmokas – taip?
Nuolatinis šalies energetikos įmonių akėjimas, verčiant jas konservatorių partijos filialais, tose bendrovėse prapuolę milijonai, iki pat dešiniųjų kadencijos pabaigos ūkanose skendėjusio ir tebeskendinčio naujos atominės elektrinės projekto popierinėms „strategijoms“ ištaškyti didžiuliai pinigai, į kairę ir į dešinę dalyti leidimai saulės elektrinėms, kitaip sakant, biudžeto melžykloms, milžiniškos sumos, kištos į Ignalinos atominės elektrinės uždarytojų besotes gerkles.
Štai tik žiupsnis labiausiai įsiminusių šio buvusio ministro „nuopelnų“ (beje, valdantieji už tai net grasino įkišti jį už grotų), kurie neabejotinai didesni už visus jo neva nuverstus kalnus.
Bet viskas sustoja į savo vietas prisiminus, kad A.Sekmokas – vienas ištikimiausių pagrindinių D.Grybauskaitės sąjungininkų dešiniųjų vedlio A.Kubiliaus ginklanešių.
Apskritai pažvelgus į visą apdovanotųjų politikų būrį sunku atsikratyti įspūdžio, kad šalies vadovė pirmiausia siekė pamaloninti būtent savo ištikimiausius rėmėjus ir globotinius, tokius kaip V.Vasiliauskas, o ordinai dabartinės valdančiosios daugumos atstovams skirti tik dėl „priedangos“.
Kita vertus, buvo apdovanoti tie, tarp jų ir valdantieji, kurie visada nuolankiai vykdė D.Grybauskaitės valią.
Juk, pavyzdžiui, socialdemokratų lyderis A.Butkevičius galėjo būti apdovanotas ne tik už išmintingą dirigavimą strateginiams projektams, bet ir už tai, kad atsisakė dalyvauti prezidento rinkimuose, kuriuose dabartinei šalies vadovei tiesiog neliko konkurentų.
Nagrinėjant apdovanotųjų sąrašą krinta į akis tai, kad už užsienio politiką ordino nusipelnė tik dabartinės valdžios atstovas socialdemokratų ministras L.Linkevičius, taip pat buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje P.Vaitiekūnas.
Matyt, vien dėl to, kad ir pats mūšis dėl Ukrainos, kur prezidentė taip pat tuojau pasičiupo vyriausiosios vadės vėliavą, prasidėjo per šios valdžios kadenciją.
Taigi sustačiusi savo sosto papėdėje į vieną lygią gretą tuos, kurie riejosi ne tik dėl euro, terminalo ar užsienio politikos, D.Grybauskaitė savaip labiausiai apdovanojo save: aš neklystanti, todėl aš viską galiu.
