Kai taip atsitinka, staiga iš už teatrinės sielos uždangos pasirodo vienokia ar kitokia figūra, atspindinti tikrąjį AŠ. Kartais, tas AŠ vertas visokeriopos pagarbos, kartais – pasibjaurėjimo. Teatras, matote, turi tokią nemalonią savybę: pasibaigus spektakliui, tenka, nenoriai nusiėmus kaukę, parodyti tikrąjį veidą.
Kai teigiama, kad menas nėra politika, veikiantis už politikos ribų, tai, leiskite pastebėti, yra niekas kita, kaip saviapgaulė. Gyvenimas ne teatras, kur gali žaisti kiek įsigeidęs. Dar nei vienas meno kūrinys nesustabdė karo, deja. Taip, menas, geriausių atvejų, atlieka savęs ir savo socialinės aplinkos pažinimo misiją per emocijų, vaizdinių prizmę, be abejonės.
Tačiau menas nekeičia politinės tikrovės. Neminėsiu, žinoma, smegenų plovimo meno. Taigi, diktatūros sąlygomis menas ją aptarnaują, arba stoja į kovą su ja. O menininkas, neskatinantis visuomenės ginti gyvenimo normas leidžiančias laisvai laisvėje kurti, o ne laisvę naikinti, nuo politikos neatsiriboja. Pacifizmas taip pat yra politika.
Taigi, jokių blogų jausmų. Paprastas konstatavimas. Karo nenori niekas, taip pat ir sveiko proto menininkas. Ar menininkė, mat neatmestinas lygių teisių kontekstas. Nes karas už meno rėmų vis dėlto bjaurus, nešvarus, kruvinas reikalas. Antraip nei scenoje, mūšio lauke niekas estetiškai nesulėtins mirties akimirkos. Antraip nei scenoje, žuvęs nepakils, sumaitotas neatgaus savo galūnių.
Taip, sceninis menas, kaip ir karo menas, neįmanomas be režisieriaus. Net ir geriausiame kare vardan tauriausių tikslų nevykęs režisierius mūšį sumauna, o blogiausiu atveju tą karą ir pralaimi. Žinote, kas skirią gerą režisierių nuo blogo? Geras režisierius nepamiršta ne tik savo aktorių, bet ir nepamiršta savo statistų.
Štai apie tuos statistus ir kalbu. Nei vienas save gerbiantis asmuo nenori būti tik statistu, marionete. Nei kare, nei mene. Ypač kai kalbame apie menininką Vis bandančio, netgi pasiremiant psichologine savitaiga, atsiriboti nuo ne meninės tikrovės.
Mat meninėje tikrovėje esi dievas, kuriantis iš nieko nieką, taip versdamas žiūrovą, jam sutikus su sceninio meno žaidimo taisyklėmis, verkti arba juoktis. Koks menininkas savo noru, aplinkybių neverčiamas paliks dieviškąją erdvę, kurioje, kartoju, esi pats tikriausias dievas?
Žinote, kuo skiriasi blogas aktorius nuo gero? Geras aktorius, nusileidus uždangai, palieka poilsiui savo dieviškąją kūrybą, kurios dėka kuria pats save žiūrovo akivaizdoje. Išvertus į žmonių kalbą, toks menininkas, susidūręs su tikrove, ypač politinę tikrovę su savo (ne)taisyklėmis, neišeina iš proto, nebėga atgal į teatrą, lyg koks išsigandęs vaikas į motinos glėbį.
Ten, tame glėbyje, jau galima drąsiai kalbėti apie taiką, „geriau bloga taika, nei geras karas“, gali sau drąsiai vadinti mus atstovaujančius politikus potencialiais bailiais, kurie „savo vaikų tikrai jau į karą nesius“, arba „tegul patys eina į tą karą bet kurioje pusėje. Tada, jeigu grįš, paspausiu ranką, tada jais tikėsiu“. Taigi, siūloma kovoti bet kurioje pusėje. Knieti vienas logiškas klausimas, į kurį atsakymas tikrai turėtų būti įdomus: kaip menininkas scenoje gali gvildenti Blogio žmoguje problematiką, pats nesugebėdamas atpažinti Blogio?
Bepigu jaustis kaip ir stovinčiam aukščiau virš visų ir visko, taip siekiant paneigti savo pilietinę atsakomybę rinktis puses. Taip, puses, nes nepolitiško meno nebūna. Tai mes žinome ir iš naujausios XX ir XXI amžiaus pradžios kruvinos žmonijos istorijos. Jau nekalbant apskritai apie žmonijos nelaimių istoriją atsispindinčią menininkų darbuose.
Ar menininkas būtų ką nors panašaus sukūręs, jeigu nebūtų veikęs pačiame įvykių sūkuryje? Nepasirinkęs moralinės pozicijos? O gal, menininkui vis dėlto duota dieviška teisė nesirinkti pusių, kaip kokiam šventikui? Tai jeigu taip ir yra, tai menininkui, nieko neišmanančiam apie pasaulietinę tikrovę, taip sakant, mažiausiai reikia kalbėti vėjus. Nes toks menininkas bus palaikytas bepročiu ir jam bus atleista, arba – bailiu, manančiu, kad sugebės bet kokiomis aplinkybėmis sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu. Tačiau toks aktą atlikti skirtas tik vienam artistui – cirko ekvilibristui. Pastarasis gali atsisėsti ir ant dešimties kėdžių vienu užpakaliu.
Toks galimas menininko išsisukinėjimas, pavyzdžiui, atsispindintis Žalio tilto balvonuose, niekam vertose romanuose, idiotiškiausių poemų skirtų žiauriausioms ideologijos pagerbti rimtu veidu jas skaitant, kaip ir atima iš tokio menininko moralinę teisę moralizuoti. Ar klystu? Gal tikrai menas yra tiek apolitiškas, kad nesvarbu laisvė, nesvarbu nepriklausomybė, nesvarbu demokratinės vertybės, nesvarbu, kuria kalba?
Toliau sau jaukiai kuri susitaręs su savo sąžine, arba nesutaręs, bet šitos vidinės kovos nesimato. Manoma, kad nesimato. Vienoks ar kitoks vidinis apsisprendimas, tiesą sakant, ir matosi, ir girdisi. Pavyzdžiui, jeigu sprendimas nesąžiningas, tas tuojau virsta viešais pareiškimais, kaip antai „visi jie (politikai) tokie patys visose pusėse.
Visi kalti, visų jų ten nesuprasi, dėl ko jie ten pjaunasi, nes tikros tiesos niekada nesužinosi“. Keista, juk ta tiesa visai šalia, tereikia praverti savo menininko pasaulio langelį, kad įsitikintum, jog toje gadynėje, šiuo atveju V.Putino Rusijoje, vertybės statomos aukštyn kojom cinišku įžūlumu. Todėl ten, antraip nei režisieriui G.Varnui Lietuvos rusų teatre, Rusijos režisieriui tokie V.Putino butaforinės galvos paridenimai kainuotų geriausių atvejų karjerą.
Taip A.Čechovo „Vyšnių sodas“, arba „Dėdė Vania" tampa sveikesniu pasirinkimu, nes režisūrine potekste, Ezopo kalba galima sužaisti taip, kaip mes tai darydavome gūdžiais sovietinės diktatūros laikais. Tik, niekaip negaliu suprasti, kas savo noru, sakyčiau net su mazochistiniu malonumu, vėl norėtų leisti savo meninio gyvenimo dienas diktatūroje?
Na, kiekvienas turi savo misiją, taip sakant. Nežinomi dievo keliai, taip sakant. Pačiam gi, nesant dievu, netinka ir žmogaus teisti. Ypač, kai kalbama apie karą ir politiką, apie tokius šiuolaikiniam menininkui iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dalykus. Bet tokie nereikšmingi dalykai, kaip nebūtų keista, reikalauja sąžiningai pasirinkti. Iš menininko taip pat.
