Jis plėtoja aktyvią veiklą ir galimai laukia naujų nurodymų iš savo vadovybės.
Lietuvoje 35 m. J.Sivaikinas įsteigė kelias dešimtis profesinių sąjungų. Viena jo vadovaujamų organizacijų praėjusią savaitę surengė piketą, kuriame darbuotojai piktinosi darbdavių engimu.
Tiesa, ne visi tariamai darbdavių smaugiami darbuotojai iš vis žinojo, kaip pažeidžiamos jų teisės, tačiau prie įmonės būstinės stovėjo su plakatais.
J.Sivaikino užmojis „išmokyti gyventi lietuvius, latvius ir estus“ pakvipo nedraugiškos mūsų šalies kaimynės provokacija.
Ką apie tokį akibrokštą mano mūsų šalies valdžios atstovai?
Ieško silpnų vietų
Portalas lrytas.lt apie tai pasiteiravo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Artūro Paulausko. Jis mano, kad taip bandoma ieškoti silpnų valstybės vietų.
„Šiame kare dėl įtakos naudojama viskas, kas tik įmanoma. O kurstomas tautinis ar socialinis nepasitenkinimas – tik į naudą Rusijai. Tokius atvejus, kai svetimos, šiuo metu mums nedraugiškos valstybės pilietis Lietuvoje kuria profesines sąjungas ir dar mėgina prasimušti į politiką, reikia vertinti labai rimtai“, – sakė A.Paulauskas.
Jo teigimu, daugelis Lietuvoje kažkodėl laukia, kad Maskva gali panaudoti kitur jau pritaikytą hibridinio karo taktiką. Tačiau iš tiesų taktika gali skirtis.
Be to, kiekviena valstybė turi savo silpnų vietų, todėl neatmestina, kad tokiais būdais jas mėginama nustatyti, o paskui ir tuo pasinaudoti.
„Profesinės sąjungos tokiems veikėjams gali būti naudingos tuo, kad jos vienija daug žmonių. Juos galima suburti, o vėliau jais manipuliuoti, jiems patiems net nesuvokiant tikrųjų organizatorių kėslų“, – sakė A.Paulauskas.
Taikomasi į vidutines įmones
NSGK narys Arvydas Anušauskas įsitikinęs, kad į Lietuvą siunčiamų žmonių, kurie organizuoja fiktyvias sąjungas, – yra ne vienas.
Jo manymu, toks nepasitenkinimo kurstymas niekaip nėra susijęs su darbuotojų teisių gynimu. Tai liečia visai kitus interesus, kuriuos turėtų atskleisti atitinkamos valstybės saugumo tarnybos.
Fiktyvių profsąjungų kūrimas, anot A.Anušausko, prasidėjo prieš penketą metų. Taikomasi ne į pačias didžiausias įmones, mat prie jų sunku prieiti, o į vidutines ir labiausiai pažeidžiamas.
A.Anušausko nuomone, tokie personažai kaip J.Sivaikinas, iš anksto buvo rengiami, orientuojamai ir siunčiami į Lietuvą.
„Kita vertus, Lietuvoje gerai žinomas darbuotojų pasyvumas profsąjungų atžvilgiu. Nuolat stiprinant šią vietą kadrais iš Rusijos, gal ir pavyktų sukurti kokį nors destruktyvų darinį, mojuojantį profsąjungų vėliava. Kitaip sakant, tai būtų tariami šachtininkai ir traktoristai“, – Vladimiro Putino pasakos žodžius kartojo A.Anušauskas.
Dabar šachtininkams liepta aktyvinti šią veiklą – tai iliustruoja ir praėjusią savaitę vykęs piketas. Kita vertus, jis tapo farsu, mat ne visi darbuotojai suprato, kuo turėtų būti nepatenkinti ir skųstis.
„Anksčiau viskas vyko teoretiniu lygmeniu – kursai, mokymai, seminarai, o dabar viskas kitaip. O įsakymas yra įsakymas. Jis vykdomas bet kokiomis sąlygomis. Tai iš seno atėjęs bruožas, kai liepia aktyvinti veiklą, visiškai neatsižvelgiant į vietos aplinkybes, – pasakojo A.Anušauskas ir pridėjo taiklią pastabą. – Šaltojo karo metu tokiu savo aktyvumu provokatoriai greitai išsiryškindavo.“
Ar bruzdėjimas duos norimų rezultatų?
Karo istorikas Valdas Rakutis sako, kad tai priklauso nuo įvairių dalykų – darbuotojų nacionalinės ir religinės sudėties, tam tikrų ryšių, kurie įmones sieja su Rusija.
„Jeigu tokie dalykai vyksta ir juos organizuoja Rusijos piliečiai, tai ne visai profsąjunga... Tai neramumų skatinimas Lietuvoje, ir Rusijos piliečiai neturėtų ten dalyvauti“, – sakė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius V.Rakutis.
Jis sutiko, kad iš tiesų Lietuvoje atsirado pirmųjų rusų siųsti žaliųjų žmogeliukų – žvalgų, kurie ieško silpnų valstybės vietų. Šių žmonių veiklą turėti tikrinti Valstybės saugumo departamentas (VSD).
„Tai gali būti tik žvalgyba, bet gali būti ir kryptinga veikla. Jeigu turima žinių, kad įmonėje blogi santykiai, yra daug nepatenkintų žmonių, provokatoriai gali rasti tikrai gerą dirvą“, – svarstė Karo akademijos profesorius.
Karo istorikas pabrėžė, kad tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokie kaip J.Sivaikinas su savo darbeliais atrodo nerimtai. Bet jeigu tokie nedideli darbai vienu metu atliekami skirtingose vietose, jie gali sukelti rimtas pasekmes. Ypač informacinio karo požiūriu.
Juk laisvai galima pateikti, kad, tarkime, Lietuvoje yra didelė socialinė nesantaika, kad čia skriaudžiami darbininkai, o darbdaviai esą nesilaiko taisyklų.
„Šiandien tai atrodo nerimta, bet jeigu valstybė nieko nedarys, tai gali įsiplieksti. Juos reikia stabdyti iš pat pradžių, kai dar nieko rimta neįvyko. Jeigu Rusijos piliečiai kelia kokius nors veiksmus, jiems turėtų būtų pasiūlyta išvažiuoti“, – įsitikinęs karo istorikas.
Užduotis: stebėti kurstytojus ir darbdavius
Jis pabrėžė, kad Lietuvos valstybės turi labai budriai stebėti, kas darosi, ir į tokius veiksmus reaguoti jautriau.
Mat įmonėse ir fabrikuose iš tiesų yra nepatenkintų žmonių, o priežastys įvairios – mažas atlyginimas, nesąžiningas elgesys skirstant pareigas. Profsąjungos nėra stiprios, todėl darbuotojų interesai nėra apginami.
Jis iliustravo – jeigu labai nori, bet ką galima uždegti: padaryti demonstraciją, ją negražiai išvaikys arba neduos leidimo. Todėl atitinkamoms tarnyboms reikia stebėti kurstytojus ir kontroliuoti, kas vyksta Lietuvos įmonėse, kad nebūtų didelės neteisybės darbuotojų atžvilgiu.
Be to, patys darbdaviai kartais net nesupranta, kas vyksta, – mano, jog viskas buvo gerai, tik staiga susisuko galva darbininkams.
Be to, labai svarbu įmonių vadovams tiesiai pasakyti, kad jie atsiduria tam tikros karo rūšies sūkuryje. O provokatorius reikia viešinti, tuomet visuomenėje jie bus vertinami atsargiai.
„Jeigu prieš mus naudojamas hibridinis karas, mes turime štabą, kuris reaguoja atitinkamai. Negali būti jokio recepto, nes kita pusė kūrybingai prieina. Turi būti sukurta atsakomųjų veiksmų sistema, kuri į tai reaguotų“, – sakė V.Rakutis.
