Lietuva – vienintelė NATO šalis, kuri viešai prisipažino nusiuntusi ginklų Ukrainai. Gal Lietuva, kaip reklamavosi, iš tiesų labai drąsi šalis, drąsesnė net už JAV, kur dar tik diskutuojama apie paramą Kijevui ginkluote, jau nekalbant apie Vokietiją ir kone visas kitas bailiomis vadinamas ES valstybes, skelbiančias, kad ukrainiečių neginkluos?
Rusija turbūt jau mūsų išsigando, nes jos Užsienio reikalų ministerija ėmė skambinti varpais, kad tai kelia pavojų gal net pasaulio taikai. Ar tik nepabūgę naujo mūsų ginkluotės tiekimo rusai ir pasiskubino sudoroti apsuptus ukrainiečius ir užgrobė Debalcevę?
Tik juokauti neišeina, kai Ukrainoje žūsta jau tūkstančiai žmonių. Vienas buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras pernai per televiziją ragino ukrainiečius pasiųsti į Maskvą tūkstančius rusų teroristų karstų, esą tada Rusija apsiramins. Nesunku buvo nuspėti – nutiks priešingai.
Ukraina laidoja tūkstančius civilių ir karių, bet karingųjų lietuvių tai nė kiek neatvėsino – jie vis dar pasiryžę kautis su Rusija iki paskutinio ukrainiečio. Ir vis pamokslauja A.Merkel bei Vakarams, kokie visi bailūs ir supuvę, išdavę laisvės idealus.
Lietuvos teatro mokyklos pasididžiavimas R.Tuminas (nors jis jau išvadintas kone V.Putino pakaliku, nes dirba Maskvoje) neištvėręs net patarė lietuviškiesiems vanagams, jei tokie karingi, vykti į Ukrainą savanoriais ir patiems pakariauti su rusais.
Nebaisu, kai skrajoja padebesiais ereliais pasijutę apžvalgininkai. Popierius ir internetas viską ištveria. Bet kas kita, kai didžiausiais Europos Sąjungoje karo su Rusija šaukliais tampa politikai.
A.Merkel ir F.Hollande’o mėginimai sustabdyti kraujo liejimą Ukrainoje Lietuvos politikų iškart buvo sutikti kreivais vypsniais ir kritika. Gal ir vėl Minsko susitarimai taikos neatneš, paliaubos bus trumpalaikės, bet ar reikia iš anksto nurašyti visas europiečių diplomatines pastangas ir sapalioti apie kažkokį naują Miuncheną?
Paprastai pasaulyje diplomatiškiausi būna užsienio reikalų ministrai. Lietuvos diplomatijos vadovas su prezidente – tarsi saldžioji vanagų porelė. Net kartais galima sudvejoti, kas delegavo L.Linkevičių – konservatoriai ar socialdemokratai, ypač jei tiesa, kad premjeras A.Butkevičius nedalyvavo priimant nutarimą tiekti ginklus Ukrainai.
L.Linkevičius iš pradžių pasipuikavo, kad Lietuva suteikė Ukrainai ginklų, ir ragino kitas šalis sekti šiuo pavyzdžiu, o kai Rusija ėmė burbuliuoti, pareiškė, jog apie mūsų ginkluotę juokinga diskutuoti.
Tai šventa teisybė. Ką Lietuva galėjo nusiųsti Ukrainai? Gal senų mūsų kariuomenės dabar nenaudojamų „kalašnikovų“? Ministras leido suprasti, kad tai karinė paslaptis, bet nė nesvarbu, ką siuntė, nes vis viena jokios rimtos karinės pagalbos Ukraina iš mūsų negalėjo sulaukti. Reali nauda ukrainiečiams – nulinė, tik proga rusams patriukšmauti.
Į Maskvos pyktį gal ir būtų galima numoti ranka, jei Lietuvos pavyzdys bent įkvėptų realiai Ukrainai galinčias padėti didžiąsias ES šalis, bet tuo nė nekvepia. Atrodo, į mus Vakarai žvelgia kaip į išsišokėlius, tiesa, atlaidžiai ir net su užuojauta – atseit vargšai, dėl savo praeities kupini rusofobinių kompleksų.
Paradoksas, kad, reikalaudami ES vienybės Rusijos grėsmės akivaizdoje, patys nė nemanome, kad reikėtų derinti tokius tarptautinių pasekmių galinčius turėti žingsnius kaip ginklų tiekimas su sąjungininkais.
Aišku, ir kitose ES sostinėse svarstoma, gal jau laikas padėti ukrainiečiams ginkluote, bet tai daroma labai atsargiai, puikiai suvokiant tokio žingsnio grėsmes, be kita ko, pirmiausia Ukrainai, nes Vakarų ginklai gali įplieksti naują rusų puolimą, kurio pasekmės – dar daugiau aukų ir užimtų miestų.
Tad ar mums protinga strakalioti pirma traukinio ir švilpauti Kaziuko mugės švilpyne?
