Maidanas gimė 2013 m. lapkričio 21 d., t.y. jau gerokai daugiau, nei prieš metus. Išgirdę, kad Ukrainos valdžia nepasirašys Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga (ES), kurios Ukrainoje, ypač jauni žmonės, taip laukė, kaip kelialapio į kitokį, geresnį, teisingesnį europietišką gyvenimą, kaip galimybę gauti mokslus Europoje, vykti ten be sienų, į pagrindinę Kijevo, Maidano, aikštę išėjo studentai, kiti visuomenininkai.
Kaip nebūtų keista, šio taikaus Maidano gimimo metinės paminėtos tiek Ukrainoje, tiek ir už šios šalies ribų gana kukliai. Maidanu vis dažniau vadinami viso pasaulio televizijų ekranuose parodyti susidūrimai Kijevo gatvėse tarp protestuotojų ir Berkuto pajėgų.
Bet iki smurto protrūkio praėjusių metų sausio mėnesio antroje pusėje, t.y. du mėnesius Maidanas per lietų ir šaltį stovėjo taikiai. Pagal žmonių nuotaikas tai buvo kažkas panašaus į Sąjūdžio dainuojančią revoliuciją. Ir čia netrūko dainų, šypsenų, tikėjimo savo jėgomis, kad išėjus į gatves tokiam skaičiui žmonių iš visos Ukrainos, ateis permainos, bus baigta su Kremliaus įtaka ir korupciniu režimu.
Šiems pilietiškai aktyviems žmonėms Ukraina turėtų būti dėkinga už Maidaną. Sakau dėkinga, nes Maidaną ir suprantu, kaip taikią protesto revoliuciją. Ji ir būtų tokia, jei ne smurto protrūkis sausio antroje pusėje. Visa kita, kas sekė po to: aukos žmonių Kijeve, Krymo aneksija, karas ir chaosas Donbase nėra Maidano pasekmė. Tai buvo tik kitos šalies bandymas, pasinaudojus Ukrainos silpnumu, pasiekti savo tikslų.
Bet valdžia Kijeve ir kitose sostinėse mažai kreipė dėmesį net ir į milijono ukrainiečių, susirinkusių į Maidaną, siekius. Todėl aikštėje netrukus atsirado radikalus sparnas. Tai garsus Dešinysis sektorius, kitos panašios organizacijos, kurių norai jau pirmomis protesto dienomis imtis savo radikalių veiksmų, nebuvo Ukrainos žmonių palaikyti.
Būtent jie įsivėlė į gatvės susirėmimus su Berkut pajėgomis Hruševskio gatvėje 2014 m. sausio antroje pusėje ir vasario mėnesį prie parlamento bei Maidano prieigose, kur padėjo galvas Dangiškoji Šimtinė. Ir tik šie susirėmimai sudrebino visą pasaulį.
Bet ir po pirmųjų aukų Kijeve dar buvo kitas, derybų kelias. Niekas nežino šiandien, kaip atrodytų Ukraina bei visa tarptautinė politika, jeigu jis būtų laimėjęs. Vis dėlto, abejinga taikaus Maidano siekiams valdžios nuostata pakirto jo lyderių nuosaikią poziciją. Derybų su V. Janukovyčiumi vaisius Maidanas nušvilpė. P.Porošenko pranoko V.Klyčko, tada populiariausią opozicijos politiką, nes derybose nedalyvavo.
O viskas rodė, kad derybų kelias, patvirtintas ir trijų Europos šalių užsienio reikalų ministrų parašais, galėjo nemažiau garantuoti pergalę Ukrainos demokratinėms, europinėms jėgoms, nei smurto kelias, kuriuo, deja, buvo nueita. V.Janukovyčiaus režimas ir Regionų partija taip diskreditavo save korupcija, piktnaudžiavimu valdžia, nepasirašyta Asociacijos sutartimi su ES, kad būtų pralaimėję rinkimus didžiojoje dalyje Ukrainos 2014 m. pabaigoje, surengtus, įvykdžius konstitucinę reformą.
Vis dėlto, ir ši įvykių eiga, kažin, ar būtų garantavusi Ukrainos teritorinį vientisumą. Vladimiro Putino patarėjas Sergejus Glazjevas, likus keletui mėnesių iki Maidano, grasino: jeigu Ukraina pasirašys asociacijos sutartį su ES, ji neteks dalies teritorijos. Jeigu V.Janukovyčius būtų pasirašęs sutartį su ES, jis gal irgi būtų praradęs Krymą.
Žinoma, spėlioti čia jau yra per vėlu. Kas įvyko, tai įvyko. Tik atkreipiu dėmesį į šiomis dienomis pasirodančius Rusijos ar jos remiamų Donbaso separatistų tvirtinimus, kad Donbase atkartota tai, ką anksčiau darė Maidanas. Su tuo visiškai nesutinku. Bet ši logika eina tuo pačiu keliu, kaip ir tvirtinimai, kad Maidanas – tai ginkluota kova.
Taip, žmonės, palaikantys Maidaną Kijeve, Centrinėje, Vakarų Ukrainoje, ir tie, kas veikė Kryme bei Donbase dalį savo veiksmų nukreipė į valdžios pastatų užėmimą. Tokia veiksmų taktika buvo demokratinės opozicijos klaida, o tie, kas projektavo Krymo atplėšimą nuo Ukrainos ir chaosą Donbase ja tik pasinaudojo savo tikslams.
Bet Maidanas neturėjo šaunamųjų ginklų. Maidano gynėjų pagrindinis arsenalas buvo lazdos, skydai ir tik vėliau Molotovo kokteiliai. Separatistai Donbase savo veiksmus pradėjo, apsiginklavę automatais, o vėliau šią ginkluotę papildė tankai, kovinės mašinos, artilerija ir raketinės sistemos. Visai aišku, kad pastaroji ginkluotė nėra tai, kas buvo Donbaso milicijos arsenale. Tam tikri vienetai galėjo būti perimti kariniuose veiksmuose iš Ukrainos, bet didžioji dalis neabejotinai atvežta iš Rusijos.
Visai neišlaiko logikos ir Kremliaus aiškinimai, kad V.Janukovyčių pašalinus iš valdžios, Maskva galėjo nesilaikyti savo garantijų dėl Ukrainos teritorinio vientisumo. Tiek pagal Budapešto 1994 m. Memorandumą, kai Ukraina atsisakė turėto trečio pagal pajėgumą pasaulyje branduolinio arsenalo, tiek ir 1997 m. Draugystės sutartį tarp Ukrainos ir Rusijos. Šia logika sekant tada, jeigu 1993 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas būtų nušalintas nuo valdžios prieš jį sukilusios opozicijos, tai kitos šalys, pripažinusios Rusijos sienų neliečiamumą, galėtų ramiai atsiriekti norimą teritoriją nuo Rusijos. Kas lauktų pačios Rusijos, jeigu tokia logika įsivyrautų?
Minint Orumo revoliuciją, šį savaitgalį netrūko daug ir kitų spekuliacijų Maidano tema. Tai, kad ši diena yra tarsi Maidano metinės yra tik viena iš jų, bet labai svarbi. Kartais būtent taip bandoma pateikti įvykius ir Kijeve, o iš ten likusiame pasaulyje. Maidaną, kaip tautos žygį, prasidėjusį 2013 m. lapkričio 21 d., vis dažniau norima parodyti, kaip politinį, o ne visuomeninį žingsnį. Bet demokratiniai politikai jį drįso žengti tik po kelių dienų, t.y. lapkričio 24 d. Iš pradžių būgštavo, ar susirinks žmonių, kas galėtų būti smūgis per opozicinių partijų prestižą. Kurį laiką dvi protesto akcijos: visuomeninė bei politinė, surengta opozicijos, ir stovėjo atskirai, kol susijungė.
Politikai nori būti vadinami Maidano pradininkais, bet faktai sako, ką kita. Politinės jėgos buvo esminis organizacinis-finansinis veiksnys, paremiant Maidaną, tačiau jo pradininkai buvo kiti. Ir Maidanu turėtų būti laikoma taiki protesto akcija, o ne smurtas gatvėse. Arba tada turi būti išskiriami du Maidano etapai: taikusis ir smurto. Teiginys, kad Maidano metinės yra vasario 22 d. nubraukia ir svarstymus, kaip galėjo atrodyti Ukraina bei pasaulio politika tada, jeigu Maidanas būtų pasiekęs savo rezultatą be aukų ar tik minimaliomis aukomis dar iki vasario mėnesio įvykių. Tai, kad smurtas buvo provokuojamas iš šalies, visų pirma iš Rusijos, patvirtina net ir V.Janukovyčiaus žodžiai apie raginimus iš Kremliaus susidoroti jėga. Apie Maskvos pėdsaką kruvinuose Maidano įvykiuose jau rašiau anksčiau, todėl nesikartosiu.
Kremliaus ir kitiems autokratiniams vadovams yra labai naudinga parodyti, kad bet kokia taiki piliečių protesto akcija veda prie smurto, chaoso, o gal ir karo. Siūlantys Maidano metines minėtis vasario 22 d. užkimba ant to paties kabliuko. Manau, kad daug geriau būtų buvę, jeigu taikus Maidanas, milijonų žmonių balsas, būtų pasiekęs tikslą ir pasaulis į jį būtų atkreipęs dėmesį dar tada, kai nežuvo Kijeve žmonės.
Suprasti tai reikia ne tik dėl istorijos. Šiandien nemažiau, nei karas šalies rytuose, svarbus yra permainų Ukrainos vidaus politikoje, teisėsaugoje pasiekimas, kurių ir norėjo žmonės Maidane. O čia yra daug sunkumų, kuriais, neabejoju, netrukus bus imta manipuliuoti. Tada požiūris, kad Maidanas tai degančios padangos, Molotovo kokteiliai ir susidūrimas su tvarką palaikančiomis pajėgomis gali tapti labai žalingas.
