Neteisinga būtų sakyti, kad rodyti automobilį (net ne savą, o šiaip neįperkamai kietą) yra kažkas baisaus. Klysčiau sakydamas, kad visi, kas taip daro, yra kažkaip nuskriausti likimo. Tačiau ryšys yra. Lygiai taip pat išgirdęs, kad kažkas klausosi „Russkoje Radio“ arba garbina „Mažąją mergaitę Mašenką“ (toks humoristinis pieštinis personažas, skaldanti bukiausius pasaulio juokus tiems, kam nebereikia šokinėti nuo tramplino, nes kaukolėje nebėra ką susitrenkti), suklūstu ir pasidarau atsargesnis: matyt, su tuo žmogumi lengva bendrauti nebus.
Nuojauta niekada neapgauna: po pirminių požymių dažniausiai išlenda gretutiniai: kolorado spalvų juostelė, pasakymas, kad „Putinas daug ką visgi daro teisingai“, pamintijimai, kad „o Amerika dar labiau nusikalsta“, ir galiausiai išgirstame ką nors apie išstojimą iš pederastų sąjungos ir apie tai, kaip valdžiažmogiai mus pardavė Skandinavijos bankams. Pastebėjęs šiuos dėsningumus, dažniausiai gaunu per nagus nuo skaitytojų. „Negalima šitaip grupuoti“. „Tokie apibendrinimai nekorektiški“. Ir tai dar patys švelniausi pasakymai.
Visi apibendrinimai yra teisingi, net jei negalima jų taikyti visiems, kas turi tokį patį požymį.
Pavyzdžiui, ne visi ispanų jaunuoliai yra bedarbiai, nors tarp jų rasti ką nors, kas užsiimtų darbine veikla už atlyginimą, yra tikrai nelengva. Ne visi, kas dieną per televiziją žiūri Lotynų Amerikos serialus, jau yra sulaukę skambučio iš telefoninių sukčių ir jiems atidavę santaupas (kai kuriems dar paskambins). Jei jūsų kalbą galima spaudoje skelbti tik paž*ymėtą žvaigžd*tėmis, nebūtinai jūs Alytaus meras. Ir panašiai. Bet ryšio visada esama.
Apie tai susimąsčiau, kai pastebėjau, kad vis labiau tamsybės ir neapykantos Vakarams yra ne kitur, o būtent toje grupėje, su kuria anksčiau siejau tiek vilčių. Kalbu apie lietuviškai kalbančius gyventojus trijose autonominėse Naujosios Lietuvos apskrityse: Anglijoje, Airijoje ir Norvegijoje.
Ten jau seniai mūsų žemės, tik automobilių valstybiniai numeriai kitokio pavyzdžio. Anksčiau tikrai maniau, kad iš ten į Lietuvą ateina sveikos tendencijos, nes išvažiavę išmoksta ne tik geriau vairuoti, bet ir duris po savęs einančiam prilaikyti, duše praustis kartą per savaitę ir dažniau, o taip pat dvidešimt žodžių svetima kalba pasakyti.
Buvau pernelyg didelis optimistas. Emigracija, kuri anksčiau buvo agresyvaus ir ieškančio proto pasekmė, nesitaikstymas su ribotomis galimybėmis ir šiaip drąsus pasirinkimas, dabar kuo toliau, tuo labiau tapo nevykėlių prieglauda.
Anksčiau didelei daliai užsienyje gyvenančių buvo nesmagu dėl tautiečių, kurie per Lamanšą pripučiamais čiužiniais plaukė, kad pasieniečių išvengtų, ir per Jonines lietuvių sodyboje peiliais badėsi, kad linksmiau būtų, o dabar daugelis naujai vykstančių ne vieną, o du čiužinius pasiruošę (antrasis – puošnesnis – yra skirtas savaitgaliams ir šventėms), ir per Jonines irgi išsiruoštų linksmintis, tik jau nedaugelis žino, kada tos Joninės.
Pasirinkimas išvykti į užsienį darbų dirbti anksčiau buvo požymis, kad turi įgūdžių, kurie pritaikomi ne tik Tėvynėje ir esi geresnis už kitus. Dabar, kuo toliau tuo labiau, užsienin keliauja tie, kas gyvenimo prasmė yra pašalpos, orus socialinis būstas ir sultingas minimalus atlyginimas (nes gyvenimo ne kelkraštyje jie jau nebeįsivaizduoja, gal tikrai užaugo nauja karta, genetinių pašalpinių ir neišvengiamai remtinų).
Iš lietuvių vaikus Norvegijoje atiminėja ne todėl, kad norvegai būtų sužvėrėję. Tiesiog tokie, kurių vaikams geriau augti be tėvų, išmoko pigius bilietus internetu pirkti. Anksčiau mūsų išeivija JAV ir kitur buvo didžiausi laisvos Lietuvos gynėjai ir entuziastai. Dabar viskas apsisuko.
Dabar būtent iš emigracijos ateina kvaila nostalgija sovietinei praeičiai, meilė sovietinei kinematografijai (mylėtų ir literatūrą, bet knygų beveik neskaito) ir politinis naivumas, besiribojantis su proto negalia, primenantis Vokietijos federalinės kanclerės tikėjimą, kad Vladimiras Putinas yra šiaip jau gero norintis žmogus, tik nemoka parodyti savo gerumo ir mažai kas jį supranta.
Nežinau, kaip čia taip atsitiko. Galbūt šiais laikais nesugebėjimas susivokti ir susiskaičiuoti, kad Lietuvoje ir pajamos geresnės, ir galimybės didesnės, yra priežastis ir to paties protinio negreitumo, kuris lemia polinkį kvailiausiems prietarams: violetiniams, raudoniems, skalūniniams, juvenalinei justicijai. Kitaip tariant, emigracija vis labiau susijusi su tuo, kad žmogus tampa dvasiniu vatniku.
Vatnikais vadinami tie, kam ant nugaros ir tarp ausų – šimtasiūlė, o širdyje veltiniai ir pomėgis kalėjimų romantinei lyrikai.
Ne visi emigrantai tokie. Bet tendencijos liūdina. Baisu pagalvoti, kad pats kažkada gyvenau užsienyje. Ačiū Dievui, nors mane šis užtemimas aplenkė.
