Per Rusijos kariuomenės toliašaudžių haubicų atakas per tas kelias dienas žuvo du vaikai ir dar 20 žmonių, tarp kurių dauguma – civiliai. Traukiantis Ukrainos kariuomenei iš Debalcevės ir praktiškai nebesipriešinant, teroristai ir Rusijos kariai šaudė jiems į nugaras.
Teroristai giriasi, kad nukovė 3 tūkst. priešo karių, Ukrainos vadovai kalba apie kelis šimtus, o iš apsupties ištrūkę kariai pasakoja, kad iš maždaug 8 tūkst. karių tik trečdalis paspruko – besitraukiančius karius pliekė labai stipri priešo ugnis. Štai tokios tos sutarties pasekmės.
Kai kurie kolegos apžvalgininkai, taip pat vienas buvęs užsienio reikalų ministras su lapine kepure ir bakenbardais, vadinamieji taikos balandžiai, sakytų, kad nepasirašius tos sutarties žmonės irgi būtų žuvę.
Na taip, tikrai būtų žuvę, bet nejaugi jums, taikos balandžiams, maloniau stebėti, kaip Ukrainos kariai, gindami savo šalį, į mūšį lekia be šalmų ir su prastai šaudančiais ginklais, o vietoje šarvuočio naudoja autobusą? Jums tokia basakojų karių mirtis tikrai prasmingesnė?
Taikos balandžiai savo įtikinėjimais nesipriešinti ir laukti V.Putino malonės nuolat atiminėja iš ukrainiečių teisę gintis, o šie būtent dėl tokio požiūrio ir žūsta nelygioje kovoje. Šimtais.
Negaliu sutikti su V.Bartasevičiaus nuomone, kad mes, vakariečiai, turime nuspręsti, kaip ukrainiečiams geriau elgtis. Esą, žiūrėkite, kiek žūsta ukrainiečių, o mes vis tiek užsispyrę kariauti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio.
Ne mes turime nuspręsti, kada ir už ką savo gyvybę gali paaukoti Ukrainos karys, nors sutinku, kad didesnė vertybė yra kovoti ir likti gyvam. Tai jų kova už savo laisvę, beje, ir už Europos vertybes. Tai ar galime prisiimti sau tokią atsakomybę ir palikti juos prieš rusų tankus su šakėmis, kai kitos progos išsivaduoti Ukraina nebeturės dar šimtą metų?
Mums, Lietuvos gyventojams, toji kova irgi kainavo brangių gyvybių. Ukrainiečių kaina bus daug didesnė ir tai labai skaudu, net labai, bet tai negali būti kaip pasiteisinimas nieko neveikti.
Ukrainiečiai sako – duokite mums gerų ginklų, o mes jiems – neduosime, nes nusišauti galite, aukų padaugės. Kažkoks absurdas, ir tiek.
Šiuo metu situacija Ukrainoje, ko gero, yra tokia, kad dėl nepateisinamo Europos ir Jungtinių Valstijų delsimo griežtinti sankcijas, teliko dvi išeitys: arba bus daug, arba labai daug aukų. Ką rinksimės, mielieji taikos balandžiai? O gal lauksime, kol karo kaina dar labiau išaugs?
Visiškai pritariu tiems NATO strategams, kurie sako, kad stabdyti Rusijos kariuomenę Baltijos šalyse bei Lenkijoje, prarastų gyvybių ir ekonomine prasme, Vakarams bus kelis kartus brangiau.
Todėl ir manoma, kad geriau jau tiekti ginklus Ukrainai, bandant atgrasyti Rusiją nuo didesnio karo, nei leisti į padanges taikos balandžius ir laukti, kol jie į tavo karvelidę rusiškais „gradais“ sugrįš.
Pacifizmas – ne ideologija, o baimės išraiškos forma. Esu tikras, kad pacifistas, jeigu jo žmoną tamsioje tarpuvartėje žagins prievartautojas, irgi sakys, jog bet kokios formos smurtui jis nepritaria, todėl įsės į troleibusą ir važiuos į artimiausią komisariatą rašyti pareiškimo dėl žmonos užpuolimo.
Pagal V.Bartasevičių, ir estai turėtų būti tikri gaidžiai, susapnavę esantys ereliai. Minėdami valstybingumo atkūrimo dieną jie neseniai surengė karinį paradą ne sostinėje Taline, o Narvoje, prie pat sienos su Rusija.
Taip tik bepročiai gali elgtis! Lietuviai tiekia Ukrainai ginklus, kurių jie patys neturi, tik erzina V.Putiną, o estai grasina Rusijai keliais šarvuočiais, pro kuriuos Rusijos tankai pravažiuotų jų net nepastebėję! Jėzau Kristau, apšviesk tu tuos sapnuojančius gaidžius!
Tikrai juokingai turėjo atrodyti keli estų, Nyderlandų ir JAV šarvuočiai, kai kitoje sienos pusėje jų stovi šimtai, dar įvairūs „gradai“, „smerčiai“ ir net raketos su branduoliniu užtaisu.
Bet ar tikrai demonstravimas, jog priešui lengva nebus, kad teks kautis, yra niekingas gaidžio sapnas apie tai, kad jis ereliu skraido?
Sakyčiau kitaip: jeigu visą gyvenimą savo noru gaidžiu ant tvoros giedosi, tai vėliau net ir labai norėdamas erelio skrydžiui niekada nebepakilsi.
Niekaip nesuprantu, ar vadinamieji taikos balandžiai, nepritariantys, kad Ukrainai būtų tiekiami modernūs ginklai, sugeba perskaityti visą antrąjį Minsko sutarties tekstą, tada pakelti galvą ir įvertinti, o kas gi po jos pasirašymo pasikeitė?
Kol taikos balandžiams užpakalio V.Putino žalieji žmogeliukai nepradės tarkuoti, tol jie stovės galvas nuleidę ir lauks, kaip tas pacifistas pražerktomis kojomis, kad tas žmogeliukas dar ką nors malonaus jam padarytų.
Apskritai pati diskusija apie pagalbą Ukrainai mūsų šalyje įgauna kažkokį keistą pavidalą.
Tikrai esu girdėjęs V.Landsbergį ir užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių kalbant, kad Vakarai delsia taikyti rimtesnes sankcijas Rusijai, kad turėtų nukirpti Rusijai tuos SWIFT laidelius ar dar kažką nemalonaus padaryti, kad lygiagrečiai svarstytų ir galimybę tiekti ginklus Ukrainai.
Tačiau nesu girdėjęs, kad tiedu politikai ragintų Ukrainos lyderius nesiekti taikos, kuo daugiau veltis į konfliktą ir aukoti savo karius, kad ragintų lietuvius eiti kariauti į Donbasą.
Esu šalininkas tų, kurie mano, jog Ukrainai padėti reikėjo kur kas anksčiau ir daug griežtesnėmis sankcijomis. To nepadarę dabar atsidūrėme daug blogesnėje situacijoje.
Ar galima tiekti ginklus Ukrainai, kol dar nenukarpyti visokie bankiniai laidai ir nepritaikyta Rusijai daugiau sankcijų? Šis klausimas jau nebeturi didelės reikšmės. Paaiškinsiu, kodėl.
Atėjo laikas konstatuoti: V.Putinas sąmoningai visus metus pats provokuoja didelį karą Europoje ir siekia to tikslo itin atkakliai. Mes čia jau niekuo dėti, ir mūsų nuomonės V.Putinas jau nesiteiraus.
V.Putinui vėl reikia iššūkių ir sumaišties. Rusijos ekonomika kitą mėnesį turėtų labai skaudžiai kristi, uždaromos milžiniškos gamyklos, darbo netenka jau dešimtimis tūkstančių ir žmonės ims klausinėti, o kas čia dabar darosi? Tas vidines bėdas dar galima pridengti karu.
V.Putinas labai nori, kad kuo greičiau į šį konfliktą įsikištų JAV. Kai ši nuolat kartojo, kad ginklų Ukrainai netieks, tada neištvėręs įtampos V.Putinas pats pradėjo pasakoti savo sapnus, esą ginklus Jungtinės Valstijos jau tiekia, o Ukrainoje esą jau seniai kariauja ne ukrainiečiai, o NATO legionai.
Tačiau ir į tokias V.Putino kalbas niekas Vakarų pasaulyje dėmesio nekreipė. Tad ką daryti, kai karo V.Putinui verkiant reikia čia ir dabar?
Vos pasirašęs Minske jau antrąjį taikos susitarimą, V.Putinas tą pačią naktį įžūliai pasiuntė į Ukrainą tūkstančius naujų karių, toliašaudžių haubicų, tankų ir tie iššlavė ukrainiečių karius iš Debalcevės.
Tačiau ir tada Vakarai ant jo labai neužpyko, tik kartojo, kad netrukus dar skaudžiau pradės veikti ekonominės sankcijos, reikia tik pakentėti.
Kai visas pasaulis dabar spėlioja, kad po Debalcevės V.Putinas jau tikrai sustos, Rusijos samdiniai net nesislapstant permetami prie Mariupolio, važiuoja ta kryptimi ir nauji tankai iš Rusijos.
Pastarąjį mėnesį per Kremliaus valdomas televizijas pasipylė temos apie gresiantį karą, sumontuotuose kadruose rusų tankai važiuoja Berlyno ir Paryžiaus gatvėmis, vis kalbama, kas būtų, jei JAV užpultų Rusiją, pateikiami skaičiai, kiek Rusija turi branduolinių užtaisų, kaip jie veikia ir kaip sprogus naikina žmones.
Suprantama, kad Vakarų pasaulis atsidūrė didelėje kryžkelėje, nes turi reikalų su tikru bepročiu.
Atrodo, kad abi pusės jau žino, jog artėja didesnis ar mažesnis karas, tačiau visais įmanomais būdais abi pusės vengia sudaryti įspūdį, kad būtent jie tą karą pradėjo. V.Putinas vis įžūliau provokuoja, o Vakarų pasaulis vis dar delsia atvirai pasakyti, kas iš tikrųjų vyksta.
Čia dabar gali atsitikti ir taip: jeigu vakare Ukrainai duosime ginklų, tai ryte Rusijos kariuomenė pajudės link Lvovo, bet jeigu ginklų vakare neduosime, tai būsime priversti duoti kitą vakarą, kai jau bus nušluotas nuo žemės paviršiaus Mariupolis ir V.Putino armija per ukrainiečių lavonus vis tiek žygiuos į Lvovą.
Šis veikėjas puikiai supranta, kiek yra prisidirbęs, todėl gali elgtis kaip tas į kampa įvarytas kerštingas žmogus, kuris sako: jeigu man lemta mirti, tai mirsime visi kartu. Tokių mąstymo požymių V.Putino galvoje prieš mėnesį įžvelgė garsus Rusijos politologas S.Belkovskis.
Štai tokio mentaliteto žmogaus nesustabdys nei taikos balandžiai, nei nuolatinis mušimasis į krūtinė: esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas, kad gyniau Ukrainą, Lietuvą ir Europą. Ypač jeigu tas veikėjas valdo branduolinių užtaisų paleidimo signalus.
Šiuo atveju pasaulį nuo didelės katastrofos galėtų išgelbėti nebent koks nors prie branduolinio ginklo povandeniniame laive ar po žemėmis budėsiantis karininkas, kuris suprastų padėties rimtumą ir neįvykdytų to baisaus įsakymo.
Tik nekreipkite didelio dėmesio į mano pasamprotavimus apie esą pasauliui gresiantį karą. Čia aš tik tarp kitko, aš ir pats tikiu, kad viskas dar išsispręs taikiai.
Tiesiog norėjau priminti, kad lapė greičiausiai pagriebia naiviai burkuojančius patiklius balandžius, o ne nuolat budinčius vanagus.
