Dar žinau ir tai, kad, nepaisant Minske suderėtų paliaubų, Ukrainoje tebegriaudėja haubicos, žūsta ir civiliai, ir kariškiai. Kad tai baisu, sutars visų rūšių ir plunksnų spalvų lietuviškieji paukščiai. Tik svarstant, kas toliau – giesmės jau radikaliai išsiskirs. Bet tiek to, palikime paukščių pasaulio reikalus jiems ir jų bičiuliams ornitologams.
Ogi pasidairius po žiniasklaidos dirvonus, matyti, kad minia marširuoja viena kryptimi – į karą su Rusiją už Ukrainą ir dar „už jūsų ir mūsų laisvę“. Sakytum, kaip kilnu ir patriotiška, nors ir beprotiška, jei tai būtų ne žodžiai, o veiksmai – vyrai sėstų į lėktuvus ir skrietų savanoriais į karą su rusais.
Ačiū Dievui, taip nėra ir nebus. Pakalbėsime, pasiginčysime, paraginsime ukrainiečius sumušti tuos rusus ir tiek. Tik nepanašu, kad kalbantiems, kaip reikia duoti rusams į skūrą, rūpi aukos. Ir pirmiausia ukrainiečių.
Čia reikėtų įsidėmėti kelias elementarias tiesas. Rusijos ekonominiai ir kariniai resursai nepalyginti didesni nei Ukrainos. Kijevas nepajėgs laimėti karo, nors ir kiek sudės aukų.
Nuolat kalbame, kad vyksta Ukrainos ir Rusijos karas, vadinamas hibridiniu. Niekas neneigs šios tiesos. Bet aišku ir tai, kad Maskva, kariaudama hibridiškai, kol kas naudoja dar tik labai nedidelę savo karinių galių dalį, gal 5 proc., gal dar mažiau – kas žino? Tuo metu Ukraina jau taip įsitempusi, kad valstybė braška per visas siūles.
Kokia lieka išeitis? Vieni mano (tokios nuomonės laikosi Lietuvos prezidentė, paėmusi užsienio reikalų ministrą už parankės, o premjerą pakišusi po padu), kad Ukrainą reikia ginkluoti ir kuo skubiau. Absoliuti dauguma ES šalių abejoja, kad tai duos naudos, o mūsiškiai juos auklėja, kokie atsieit jie supuvę ir bailūs V.Putino padlaižiai.
Bet ar tikrai teisūs mūsų provinciniai ereliai (atsiprašau, netyčia paleidęs dar vieną paukštį)? Leiskite suabejoti, nors žinau, kad būsiu iškeiktas ir dar taip spalvingai, kad net Alytaus merui teliks pavydėti ir pasimokyti iš mūsų internetinių komentatorių. Ką darysi, tokia jau mūsų, V.Putino pakalikų, vargana dalia...
Jokiu būdu neapsimesiu karo ekspertu. Neprilygsiu nepaprastai išprususiems mūsų karo reikalų žinovams, kartais paskaitantiems ne tik užrašus ant troleibusų šonų, bet dar ir kokį straipsnį iš pernykščio angliško žurnalo.
Tačiau gyvenimiška patirtis sako, kad nepakaks ukrainiečiams nusiųsti neperšaunamų liemenių, šalmų, nepakaks net ir prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų. Kodėl?
Ogi todėl, kad rusai tuomet nusiųs dar daugiau tankų, pabūklų, karių. Dabar jie apsimeta, kad dar nekariauja. Jei Vakarai tiek prisiųstų ginklų, kad ukrainiečiai sugebėtų perimti karinę iniciatyvą ir imtų vyti rusų remiamus separatistus, Maskva nusimestų kaukę ir per sieną į Donbasą imtų riedėti jau ištisos divizijos.
V.Putinas nė neturi kitos išeities, nes per daug susaistė savo likimą su tariamu vadinamoje Novorosijoje gyvenančių rusų gynimu. Bent jau užimtų teritorijų jis tikrai nepaliks.
Pratrūkus jau atviram karui, būtų užimtas ne tik Doneckas ir Luhanskas, bet ir Charkovas, Dniepropetrovskas, gal ir Odesa ar net Kijevas. Rusiją galėtų sustabdyti nebent į Ukrainą skubiai pasiųsta NATO kariuomenė, o tai jau būtų pasaulinis karas.
Štai to ir bijo Vakarų Europa, nors jai reikėtų bijotis daug mažiau nei mums, nes prasidėjus tikram NATO ir Rusijos karui pirmiausia kentėtume mes.
Tikiu, kad toks scenarijus nerealus. Tikimybė gal mažesnė nei 1 proc., bet tai jau tikėjimo, o ne logikos dalykas. Ir vis dėlto tikėjimą ne astrologų pranašystėmis grindžiu. Žinau, kad avantiūrinių žingsnių Vakarai nežengs, vadinasi, su rusais dėl Ukrainos vis viena nekariaus, nors ir kaip juos šauktų į karą mūsų šaukliai.
Todėl gal būtų galima nusiraminti ir visai neimti į galvą, kas ką rašo ir kalba. Juk nei A.Merkel, nei F.Hollande'as, nei B.Obama nė negirdi mūsų balsų. Orą virpiname vien sau.
Tačiau gyvename čia ir dabar, kas neemigravome ir nesirengiame to daryti. Ir jaučiame, kad oras tėvynėje darosi troškus. Net lietuvių kalbos diktantą jau rašome apie karą. Tai griaužia mūsų dvasią, Lietuva darosi vis piktesnė ir nepakantesnė. Keista, Maskva sugeba kenkti net provokuodama mūsų neapykantą jai – supriešina Lietuvos žmones ir tautas.
Ką daryti? Negi sėdėti sudėjus rankas? Ne, būtina padėti Ukrainai visomis įmanomomis politinėmis, diplomatinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Gal ateityje net ir karinėmis, kai jau neliks kitos išeities. Lietuva gali skatinti ES taip ir daryti. Tai geriau nei raukyti nosį ir aimanuoti, kokie tie vakariečiai bailūs, naivūs ir kvaili.
Sakysite, kad tai nepadės Ukrainai susigrąžinti Donecko ir Luhansko, jau nekalbant apie Krymą? Taip, tikriausiai jau prarastų teritorijų Kijevui nepavyks realiai susigrąžinti, bent jau prireiks ne vienų metų, kol gal vėl jas bus įmanoma kontroliuoti.
Vadinasi, laukia dar vienas Padniestrės variantas, kai formaliai teritorijos priklausys Ukrainai, o šeimininkaus Rusija. Tai blogai, bet, manau, geriau nei tūkstančiai naujų aukų, Ukrainos valstybės griūtis ar net pasaulinis karas.
Baisu, kad Rusija nesustos, kaip yra manančių, eis vis toliau ir galiausiai ateis į Vilnių? Aišku, žmonės turi teisę bijoti, bet geriau negąsdinti dar ir kaimynų. Gal kam atrodo naivu, bet Lietuvą ir kitas Baltijos šalis sergsti NATO skėtis. Todėl drįstu raminti: miegokite ramiai, pabudę tikrai neišvysite rusų tankų.
Nebent sapne. Ten, žiūrėk, ir ereliai neskraido, o tik virš kapinių tyrų karksi krankliai. Ir dar kai ką negražaus daro. Bet čia jau ne spaudai.
