– Dar visai neseniai daugelis kalbėjo, kad tuoj tuoj ši rinkimų kampanija taps įdomesnė. Bet štai ji jau ir baigiasi. Kokia ji buvo jums? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Katausko.
– Įdomiai juokinga.
– Ką turite galvoje?
– Ji įdomi pirmiausia tuo, kad partijos ir jų viešųjų ryšių konsultantai iš esmės atliko bandymus. Juk vyks tiesioginiai mero rinkimai, jų rinkoje kiekvienoje savivaldybėje buvo daug žmonių.
Taigi dažnu atveju reikėjo pristatyti ir iki tol nežinomus asmenis, ir vietos lyderius.
Gal todėl netrūko juokingų momentų.
Štai vienas kandidatas į merus, įrodinėdamas, koks bus darbštus, nusifotografavo šalia trijų arklių, o kitas save palygino su krabu.
– Vis dėlto ar ši kampanija, skirtingai nei daugelis ankstesnių, labiau įsidėmėtina?
– Šalies mastu tik kelios pagrindinės politinės jėgos mėgino organizuoti kai ką panašaus į nacionalinę rinkimų kampaniją, kurią teko derinti su agitacija konkrečiose savivaldybėse.
O kiekviena vietinė rinkimų kampanija turi savo specifiką, pagrindines rinkėjams transliuojamas žinias reikėjo jau derinti su vietos problemomis. Tai partijoms ne itin pavyko.
Nacionaliniu lygiu galėjo susidaryti įspūdis, kad nevyksta nieko ypatinga.
Taip, kai kurių partijų lyderiai fotografavosi šalia kandidatų į merus reikšdami savo paramą, partijų rietenos irgi buvo akivaizdžiai įgavusios rinkimų atspalvių. Bet vien tokių dalykų nepakanka.
Tačiau užteko atidžiau pažvelgti į paskiras savivaldybes ir buvo galima išvysti, kad ten vyksta nemenka kova.
Nieko keista. Juk niekuomet nebuvo tiek kandidatų į merus – net per keturis šimtus.
– Ar tos vietinės rinkimų kampanijos jus nustebino originaliais ėjimais?
– Kampanijos labai nenustebino, bet jų kokybė, žinoma, skyrėsi. Kai kur buvo matyti, jog aiškiai nežinoma, ko tikėtis.
Kita vertus, dar labiau nusitrynė ribos tarp skirtingų politinių jėgų.
Antai Vilniuje partijų varžytuvės vyko tiek nacionaliniu, tiek vietos mastu, ir abu lygmenys buvo bene arčiausiai vienas kito.
Tačiau pagrindinių partijų kandidatų į merus šūkiai iš esmės neturi jokio savito, būtent su ta politine jėga siejamo akcento. Skambėjo bendros frazės, kurias bet kada galima įdėti į bet kurio kandidato lūpas. Ir niekas nepastebės, kad kas nors pasikeitė.
Rungtyniavimas vien tuo, kas kokį skambesnį šūkį pasakys ar įdomiau nusifotografuos, viena vertus, rodo, kad partijos toliau neturi naujų rinkimų kampanijos idėjų, taip pat tikrų vietos lyderių, kurių nereikėtų skubėti pristatinėti iš kailio neriantis per trumpą rinkimų kampanijos laiką. Kita vertus, kaip sakiau, ribos tarp partijų dar labiau nusitrynė.
Žinoma, lėmė ir politinės reklamos apribojimai, ir suvaržytas finansavimas. Visa tai neleidžia labai išsiskleisti fantazijai.
– Kaip vertinate patį kandidatų į merus būrį, kuris lyg ir turėtų tapti pagrindiniu politinių jėgų ginklu rinkimų kampanijoje?
– Partijose akivaizdžiai įstrigęs naujų lyderių gaminimo mechanizmas, o kokių nors žinomų veidų, pirmiausia vietos mastu, joms pritraukti sekasi vis sunkiau.
Partijoms jau reikėjo turėti plejadą ryškių lyderių, tinkamų būti šių mini prezidento rinkimų šviesuliais, tačiau to nebuvo.
Todėl daugeliu atvejų teko verstis arba su jau turimais merais, mesti į kovą nacionalinio masto atstovus, arba siūlyti tokius žmones, kurie iš esmės nepažįstami.
Akivaizdus to pavyzdys – konservatorių problemos dėl M.Majausko sostinėje.
– Virš šio savivaldos rinkimų vajaus vėl šmėžavo nešvarių pinigų šešėlis.
Ar sutinkate su tuo, jog neskaidraus finansavimo problema, nepaisant visų partijų finansavimo reformų, niekur nedingo?
– Taip. Be to, pagrindinė būtent savivaldos rinkimų problema ta, kad čia tie, kurie startuoja iš jau turimų valdžios pozicijų, valdo tokius administracinius išteklius, kurių vertės apskaičiuoti ir jų atsekti rinkimų prievaizdams beveik neįmanoma.
