Ar gali mus išgelbėti mūsų pačių kariuomenė? Dabar sušauktų ir surinktų jaunuolių? Zuikio sapnas.
Šiaip jau kiekvienas vyras savo gyvenime turėtų būti tarnavęs kariuomenėje- jau vien tam, kad galutinai suformuotų savo vyrišką identitetą. Jaustųsi tikru vyru, gyventų vyro gyvenimą, ir savo sūnus auklėtų vyrais. Kaip ir mūsų liaudies dainose dainuojama: „Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras...“ Tarnavimas savo šalies kariuomenėje turėtų būti kiekvieno normalaus vyro gyvenimo etapas. Ne vien kovinių filmų peržiūros.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu vienas iš tuometinės psichiatrijos ypatumų ir piktnaudžiavimų – buvo Lietuvos jaunuolių „išsukimas“ nuo tarnybos armijoje. Visada skyriuje gulėdavo po kelis jaunuolius šiuo tikslu – karinei ekspertizei, kuri turėjo pateikti išvadą: netinkamas karinei tarnybai. Pagal tam tikrą straipsnį.
Tarnyba kariuomenėje ne vieną jaunuolį traumavo fiziškai, o taip pat ir psichiškai. Kai kuriems būtent tarnybos metu įvykdavo šizofrenijos debiutas , ar išsivystydavo kitokios psichozės.
Dar ir dabar yra pacientų, kurie tęsia gydymą, dėl kariuomenėje įgytos psichinės ligos. Buvo daug tikrų atvejų, bet buvo ir labai daug tuometinių psichiatrų falsifikatų – tikslu padaryti jauną vyrą netinkamu karinei tarnybai.
Be daugybės kitokių piktnaudžiavimo psichiatrija atvejų, baisių ir luošinančių žmones, buvo ir tokių, kai gelbėdavom jaunuolius nuo armijos, studentus- nuo išmetimo iš Universiteto, abiturientus – nuo abitūros egzaminų – dėl galimo jautrumo padidėjimo abitūros egzaminų metu. Daugybę jaunų, žinomus tėvelius turinčių dukryčių, kurios laikinai būdavo padaromos psichiškai nesveikomis, kad galima būtų leisti nutraukti nėštumą , didesnį , negu dvylikos savaičių.
Taigi kariuomenė. Studentai medikai visi „patarnaudavo studijų metu“ karinėse stovyklose, kiekvieną savaitę visi be išimties turėdavome vieną dieną , skirtą tik kariniams mokymams- ir merginos, ir vaikinai. Taigi su mediko diplomu gaudavome ir atitinkamą karinį laipsnį. Tai buvo taikos metas gerai sienas saugomoje Sovietų Sąjungoje ( kurios sudėtyje buvo ir „sovietų“ Lietuva).
Visą laiką šalis buvo karinėje parengtyje. (Beje, karinės disciplinos pamokos buvo ir mokykloje, reikėjo gauti įskaitą, mokėti šaudyti, gerai pataikyti, rašyti kontrolinius darbus įvairiomis karinėmis temomis, ir panašiai). Praleistas pamokas ar pratybas (studijų metu) reikėdavo atidirbti. Negavus karines disciplinos įskaitos, nebuvo leidžiama laikyti kitų egzaminų, medicinos disciplinos egzaminų. Taigi kariniai mokslai buvo rimti mokslai, privalomi. Jaunuoliai vyrai, kurie nesimokė aukštojoje mokykloje- privalėjo eiti į kariuomenę.
Tik pasvajoti galima, kas būtų dabar iš mūsų šauktinių kariuomenės, kokie „kareiviai gautųsi“. Pirmiausia- fizinis pasirengimas yra labai silpnas, vyrukai išlepę, kuproti, silpno regėjimo, sunkiai paklūstantys disciplinai, silpnos valios, menkų ambicijų, ir kuklių norų, orientuoti į verslą visko turėjimą bei vartojimą.
Dauguma pažeisti alkoholio ir narkotikų. O svarbiausia – jausmai. Ar pakankamai stiprūs jaunų vyrų tautiniai jausmai? O kur tas jausmas, pasididžiavimo ir garbės vien dėl to kad esu lietuvis? „Tą garbę gauname užgimę“ lietuviais.
Ar dega širdyse tokia meilė Tėvynei, kad už ją norėtųsi numirti? Vertybių bagažas abejotinas ir kuklus. Jauniems vyrukams labiau rūpi kiti dalykai, jie vargiai atsakingi patys už save, tai ar galima siųsti tokį vyrą į frontą, ar eiti su juo į žvalgybą?
Garbės jausmas? Kaip jį pamatuoti? Jei priešas pasiūlys šimtu eurų daugiau, ar užteks valios tos šimtinės nepaimti? Taigi papirkti, nupirkti, parduoti, išduoti, įsižeisti (juk tokie jausmai dabar madingi) – lengviau ir greičiau, negu numirti dėl garbės. Taigi, būtų siuntimas mūsų jaunų gražių išlepintų ir išpuoštų jaunikaičių tiesiai į mėsmalę.
Dauguma juk net fizinio lavinimo pamokų nelankė, apibėgti kvartalą neįstengia- širdis plyšt gali, o ir atsakytų“ o kam to reikia“? Jei būtų privaloma eiti į kariuomenę, drįsčiau prognozuoti, kad kartu atsirastų įvairūs pretekstai, kaip į ją neiti, ir sau gyvenimo negadinti. Nepakankamas nei fizinis , nei – ypač – dvasinis paruošimas.
Pirmiausia- uždegti, įskiepyti meilę Tėvynei, jausmą, kad savai Tėvynei rūpi ir esi vienintelis, kad tavo žūtis už Tėvynę bus prasminga, garbinga, o „angelai iš deimantų vainiką nupins“.
Dabar , dar karui neprasidėjus, mūsų žmonės jaučiasi tokie nemylimi, pažeminti, nereikalingi, be reikalo pagimdyti, tai kaip iš jų kariuomenę burti? Reikėtų pradėti nuo pačių mažiausių, nuo pasakų darželyje apie karžygius, riterius, tikrus vyrus ir karalaitės, apie vienintelę ir nepakartojamą brangią Tėvynę, kuri kaip ir mama – tik viena gali būti, o ne ugdyti berniukus pasakomis apie princo bučinius princui.
Išugdę tikrus vyrus, vyriškai mąstančius ir galinčius viską , galima galvoti ir apie kariūnų gretas. Dabar gi dauguma net fizinio lavinimo pamokų mokyklose vengia. Kariuomenės reikia tokios (ar geresnės), kokią turėjo ir mums apie tai kalbėjo mūsų seneliai – Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
Mums reikia pirmiausia – karštos (ne drungnos ) meilės savo Tėvynei, nuolat meile degančios širdies. Tai – dvasinis aktas, jeigu jo nėra, nevarykim į pražūtį savo augintų sūnų.
