Kada karo prievolė atsirado Lietuvoje ir kaip ji buvo organizuojama? Ar žinojote, kad iškilus karo grėsmei vyrai savo tėvynės rinkdavosi ginti su savais ginklais ir žirgais? Be to, jų net nereikėdavo smarkiai įtikinėti – sumušti priešą senovės vyrams buvo garbė. Ir ne tik senovės vyrui! 1991 m. pavasarį turėjo būti šaukiama apie 6,5 tūkst. piliečių. Įdomu, kad šiam šaukimui pakako vien savanorių.
O ar žinojote, kad lietuviai priešinosi carinės Rusijos rekrutų tvarkai? Vyrai vengė tarnybos svetimoje kariuomenėje ir žalodavo save: nusikirsdavo dešinės rankos rodomąjį pirštą arba išsimušdavo priekinius dantis, kad negalėtų praplėšti parako maišelių ir šaudyti.
Iškilus pavojui nesnausdavo
Kaip rašoma Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Karo prievolė Lietuvos kariuomenėje 1919-2009 m.“, nuo seniausių laikų ginkluotosios pajėgos turėjo savąją tvarką, pagal kurią formavo pajėgas ir kviesdavo karius.
Žinoma, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėse iki valstybės susikūrimo nuolatinės kariuomenės nebuvo, o ji susirinkdavo pasklidus žiniai apie priešų įsiveržimą ar apylinkės vyresniesiems paskelbus apie karo žygį į kaimyninių kraštų žemes. Visi rinkdavosi su savo ginklais ir žirgais.
1387 metų Jogailos privilegijoje bajorams užsimenama apie kiekvieno vyro pareigą ginkluotam persekioti didžiojo kunigaikščio priešus, kartu paminimos bajorų prievolės dalyvauti statant ir remontuojant pilis.
Metraščiuose užfiksuota, kad anuomet gyventojai susiburdavo labai greitai: kokią prūsų ar lietuvių apylinkę užpuolusius kryžiuočius arba jau pasitinka, arba bent persekioja ginkluoti būriai.
Kariuomenė rinkosi vadovaujama vietininkų-vaivadų, o jie buvo griežtai prižiūrimi didžiojo kunigaikščio. Atskirų žemių būriai turėjo savo vėliavas.
Reikėjo žirgo, kalavijo, skydo
1529 m. Pirmuoju Lietuvos Statutu patvirtinta karo prievolė bajorams, ji buvo grindžiama turima žeme: „Paruošti ir siųsti karo tarnybon tiek žmonių, kiek pagal žemės nutarimą bus pareikalauta, kiek tam kartui bus rasta reikalinga.“ Paprastai buvo nustatomas vienas karys nuo aštuonių valstiečių ūkių.
Pasiųstasis privalėjo turėti žirgą, kainuojantį daugiau nei keturias kapas (darbinis arklys kainavo apie kapą) grašių, šarvus, šalmą, kalaviją, skydą, ietį su vėliavėle.
Pagal Statutą, jeigu šaukiamasis sirgtų ar dėl senatvės negalėtų joti į karą ir neturėtų sūnaus, tinkančio tarnybai, privalėjo asmeniškai informuoti etmoną. Pastarasis nuspręsdavo, ar atsisakymo tarnauti priežastis rimta, o tuomet pavesdavo iš savo ūkio atsiųsti pavaldinį, kuris tarnaus. Vaivados ar seniūnai surinktą kariuomenę nustatytu laiku turėjo atvesti į pagrindinę stovyklą ir perduoti etmonui, kuris toliau vadovaudavo žygiui.
Privalomą karo tarnybos amžių Pirmasis Lietuvos Statutas nusakė nuo 17 metų. Vėlesnės Statuto redakcijos ir Antrasis Statutas pradinį karo tarnybos amžių numatė nuo 18 metų.
Bažnyčią atleido
Tarnybos trukmė iki XIV a. nebūdavo nurodoma. Spėjama, kad vyrai tarnaudavo, kol leisdavo sveikata. 1529 m. artikuluose tarnybos trukmė nurodoma 10 m., nuo 1544 m. – 8 metai.
Įdomiai susiklostė kai kurių luominių grupių santykiai su karo tarnyba. Pavyzdžiui, Bažnyčios žemėvalda buvo atleista nuo karo prievolės ir bet kokių kitų feodalinei valstybei atliekamų prievolių, o miestiečiai turėjo karo ir darbo prievolių. Kaip galima spręsti iš 1387 metų Vilniaus magdeburginės privilegijos, miestiečiai nuo seno turėjo saugoti savo pilį bei jos prieigas.
XV a. miestiečiai privalėjo išrengti raitelius į bendrąją pašauktinių kariuomenę arba mokėti vieną kapą. Karo mokesčius mokėjo ir žydai bei karaimai.
XVII–XVIII a. ima vyrauti samdoma kariuomenės, o bajorai šaukiami tik ypatingais atvejais. 1717 m. Lietuvoje buvo įvesta nuolatinė kariuomenė, tai yra, kurioje kariai tarnavo tiek taikos, tiek ir karo metu. Ji buvo organizuojama savanoriškumo principu – taip vadinamo būgno sistema. LDK kariuomenės realus dydis buvo apie 4 tūkst. karių.
Karo prievolininkams vienas skaudžiausių etapų buvo carinės Rusijos okupacija. XIX a. rekrutams tekdavo tarnauti 25 metus. Nuo 1855 metų tarnyba sutrumpėjo iki 12 metų. Dvarininkas spręsdavo, kurį vyrą atiduoti į rekrutus. Anot karo istorikų, lietuviai vengė tarnybos svetimoje kariuomenėje ir net žalodavo save: nusikirsdavo dešinės rankos rodomąjį pirštą arba išsimušdavo priekinius dantis, kad negalėtų praplėšti parako maišelių ir šaudyti.
Karinė prievolė – garbinga pareiga
Naują istorijos puslapį mūsų kraštas atvertė 1918 metais.
Paskelbus nepriklausomybę, trapius jos pamatus patikėta saugoti ir ginti kuriamai Lietuvos kariuomenei. Daugumai prieškario Lietuvos gyventojų buvo būdingas nepriklausomybės kovų metais kilusios ryžtingos, patriotinės nuotaikos. Kariuomenė buvo kuriama savanorių pagrindu.
Karinė prievolė buvo laikoma garbinga pareiga savo kraštui. Karo prievolei administruoti valstybė skyrė ypatingą dėmesį, nes nuo pat pirmųjų dienų kilo nemažai grėsmių.
1919 m. kovo 6 d. Marijampolės, Alytaus, Seinų, Vilkaviškio ir Šakių apskrityse paskelbtas pirmasis naujokų šaukimas. Vėliau į tarnybą pakviesti Kauno apskrities gyventojai.
1919 metais įvyko aštuoni naujokų ir vienas šaukimas. 1920 metais įvykdyti 4 naujokų šaukimai ir 4 įvairios mobilizacijos. Numatyta tarnybos trukmė – 18 mėnesių, tačiau karo atveju vyrai turėjo tarnauti iki demobilizacijos. Į tarnybą buvo kviečiami sulaukę 21-erių.
Šaukiamojo amžiaus jaunuolių sąrašus sudarydavo valsčiaus viršaičiai, miestų burmistrai, o užsienyje konsulatai. Karo prievolės įstatyminė bazė galutinai sutvarkyta tik 1936 metais, kai birželio 30 dieną Lietuvos prezidentas Antanas Smetona „Vyriausybės žiniose“ paskelbė Karinės prievolės įstatymą.
Sovietai nesirinkdavo
Tačiau įstatymas gyvavo neilgai: netrukus mūsų kraštas pergyveno dar vieną okupaciją – Sovietų Sąjungos. Praėjusio amžiaus penkis dešimtmečius lietuviams teko tarnauti Sovietų armijoje. Pagal tuo metu egzistavusią tvarką kariniai komisariatai į privalomąją tarnybą šluodavo faktiškai visus jaunuolius – ir studentus, ir prastesnės sveikatos.
Tarnybos trukmė Sovietų armijoje, nelygu karinių pajėgų rūšis, truko 3 arba 5 metus, vėliau buvo atitinkamai sutrumpinta iki 2 ir 3 metų.
Paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, vienas svarbiausių darbų buvo perimti iš sovietų kariuomenės sienų kontrolę, pasiekti, kad iš šalies būtų išvesta okupacinė kariuomenė ir atkurti Lietuvos kariuomenę.
Jau kovo 12-ąją priimtas sprendimas, kad SSRS karo prievolės įstatymas Lietuvos piliečiams nebegalioja, o po to, kai balandį buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas (KAD), liepos 17 dieną buvo priimtas Laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas.
Tragiški 1991 metų sausio įvykiai Vilniuje tik paskatino tolesnį krašto apsaugos sistemos formavimąsi. Jau sausio 17 dieną buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.
Į šaukimą atsiliepė savanoriai
Karo prievolės organizavimą vykdė KAD generalinio direktoriaus patvirtinta komendantūrų sistema, komendantūros 1991 m. pavasarį turėjo pašaukti būtinus apie 6,5 tūkstančio piliečių.
Pirmajam šaukimui pakako vien savanorių. Antrasis šaukimas įvyko tų pačių rudenį – jau į tikrąją, galutinai suformuotą krašto apsaugos tarnybą ir alternatyviąją tarnybą.
1992 m. lapkričio 19 dieną buvo iškilmingai paskelbta, kad atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė. Iki 1996 metų jaunuoliai buvo šaukiami dukart per metus, laikantis tarpukariu įsigaliojusių nuostatų.
Tačiau 1996 metais priėmus Karo prievolės įstatymą, jaunuoliai jau buvo šaukiami visus metus pagal patvirtintus grafikus.
1999 metais patvirtintose 2001–2003 m. Krašto apsaugos plėtros gairėse pabrėžta, kad būtina esminė šaukimo į privalomąją karo tarnybą pertvarka. Naujos sistemos įdiegimas turėjo leisti deramai tvarkyti jaunuolių apskaitą, parinkti tinkamus tarnybai jaunuolius, atlikti medicinos patikrinimą, išvengti šaukimo nesklandumų ir pašalinti subjektyvumo faktorių šaukimo sistemoje.
Dokumente akcentuota, kad privalomosios karo tarnybos sistema turėtų užtikrinti šauktinių registraciją, atlikti šaukimo funkciją registruoti tarnybos eigą ir pavedimus kilus krizei, taip pat – aktyviojo karinio rezervo apskaitą ir paskyrimus.
Netrukus, 1999 metų lapkričio 25 dieną, ir buvo įsteigta Šaukimo tarnyba, vėliau pavadinta Karo prievolės administravimo tarnyba.
Šaukimai buvo sustabdyti
2008 metų rugsėjo 15 dieną tuometis Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sustabdė šaukimą į privalomąją karo tarnybą.
Vyriausybė 2011 metų vasarį pritarė naujajai Karo prievolės įstatymo redakcijai, kuri atvėrė galimybę sustabdytą šaukimą į privalomąją tarnybą pakeisti savanoriškais baziniais kariniais mokymais. Pasiūlymas 2011 metų balandį buvo pateiktas Seimui.
Įstatymo pataisos numatė, kad į privalomąją pradinę karo tarnybą jaunuoliai bus kviečiami savanoriškumo pagrindais, ir tik jų pritrūkus, atsitiktine tvarka bus šaukiami noro nepareiškę karo prievolininkai. Numatoma, kad pilietis, apsisprendęs atlikti savo konstitucinę pareigą, 9 savaites bus rengiamas pagrindų kursuose, o juos baigęs galės arba tapti profesinės tarnybos kariu arba grįžti į civilį gyvenimą – t.y. būti išleistas į atsargą ir tapti parengto rezervo dalimi.
Tai, kad šaukimai gali būti atnaujinti, interviu Krašto apsaugos ministerijos leidiniui „Krašto apsauga“ patvirtino buvęs Lietuvos kariuomenės vadas atsargos generolas majoras Jonas Kronkaitis.
2011 m. jis sakė: „Reikia suprasti, kad Konstitucija valstybei diktuoja prievolę sukomplektuoti kariuomenę, kuri būtų pajėgi ginti valstybę, todėl jei norą atlikti tarnybą pareiškusių piliečių skaičius vis dėlto bus mažesnis ne tais metais Seimo nustatytas, tuomet atsitiktine tvarka bus pašauktas trūkstamas skaičius karo prievolininkų.“
