Tačiau rodyti asmeninio pavyzdžio patriotai iki šio laiko neskubėjo. Apie meilę Tėvynei šiltai kalbančių Seimo narių ir ministrų sūnūs, sulaukę šaukiamojo amžiaus, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje mokėsi prestižiniuose universitetuose ir kareiviškų batų neavėjo.
Šauktinių kariuomenė? Taip, be abejo, už. Politikai liejo protingus žodžius aiškindami, kaip svarbu visiems piliečiams pasirengti ginti Tėvynę, kokią reikšmę privalomoji karinė tarnyba turi ugdant pilietinę tapatybę.
Nerodė asmeninio pavyzdžio
Bet kalbai pasisukus apie asmeninį pavyzdį, paaiškėja, kad vyresnio amžiaus politikos pažibų atžalos kareiviškos košės yra ragavę nebent kariuomenės šventiniuose renginiuose.
„Be abejo, aš pasisakau už šauktinių kariuomenę. Nors profesionalų atsisakyti taip pat nevalia, atsižvelgiant į ypatingą šiuolaikinę karo techniką ir pobūdį. Tačiau politine prasme visuotinė karo prievolė yra priemonė sutelkti piliečius, išmokyti juos ginti Tėvynę. Dieve duok, kad to nereikėtų, bet visuotinei gynybai turime būti pasirengę“, – kalbėjo Seimo narė konservatorė Vilija Abramikienė.
Ji priminė, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir anksčiau pasisakė už šauktinių kariuomenę, atsisakyti visuotinės karo prievolės buvusi kairiųjų ir liberalų idėja.
Tačiau paklausta, ar Lietuvos kariuomenėje tarnavo, o gal rengiasi tarnauti jos sūnūs Vytautas ir Žygimantas Abramikai, politikė sutriko.
„Ne, neteko... Bet aš nenorėčiau remtis asmeniniais pavyzdžiais“, – trumpai atsakė V.Aleknaitė-Abramikienė.
Vietoj tarnybos – studijos
Jos partijos kolegė Irena Degutienė, buvusi Seimo pirmininkė, kalbėjo atviriau.
„Mano sūnus Gediminas Lietuvos kariuomenėje netarnavo. Kai buvo šauktinio amžiaus, negavo šaukimo, paskui mokėsi aukštojoje mokykloje. O gaila, kad negavo kariškos drausmės pamokų, būtų ne pro šalį. Dabar jis jau per senas tarnauti, jam 40 metų“, – tikino I.Degutienė.
Seimo narys Kęstutis Masiulis didžiuodamasis prisiminė savo pilietinio nepaklusnumo akciją sovietiniais laikais.
„Anuomet žmonės sakydavo, kad vyras, netarnavęs kariuomenėje, nors ir sovietinėje, nėra tikras vyras. Aš taip nemaniau, nes buvau griežtai nusiteikęs prieš sovietų valdžią. Mokiausi universitete, ten buvo Karinio rengimo katedra, paskui tris mėnesius trukę mokymai karininko laipsniui gauti.
Vėliau reikėjo prisiekti. Priesaikos tekstą perskaičiau, ką darysi, bet savo parašo nesuraičiau. Vietoj jo parašiau: „Neprisiekiau.“ Jeigu sovietinis karininkas būtų pamatęs, rimtų nemalonumų nebūčiau išvengęs“, – pasakojo K.Masiulis.
Patriotinių nuostatų 58 metų politikas dėl amžiaus jau negalėjo atlikti karo prievolės nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.
Bet gal 1983 metais gimęs K.Masiulio sūnus atliko pilietinę pareigą Tėvynei? Ne, pasirodo, neteko. Kareivio duonos neturėjo progos paragauti ir dabartinio krašto apsaugos ministro socialdemokrato Juozo Oleko sūnus, irgi Juozas. Dėl tos pačios priežasties: po vidurinės įstojo į aukštąją mokyklą.
M.Adomėnas bus savanoris?
Iš daugelio kalbintų Lietuvos politinio elito atstovų pavyko rasti tik vieną jų atžalą, tarnavusią Lietuvos kariuomenėje. Tai – buvusio Seimo nario Jono Pinskaus sūnus Kristijonas. Jis kaip šauktinis tarnavo 2008 metais.
Savotiška Seimo konservatoriaus 42 metų Manto Adomėno padėtis. Jis šaukimą gavo 1990-aisiais, bet ne Lietuvos kariuomenės (ji dar nebuvo sukurta), o sovietinės.
M.Adomėnas pakliuvo į rizikos grupę šauktinių, kuriuos sovietai sėmė itin aršiai, nes jau buvo aišku, kad Lietuva sprūsta iš komunistinės imperijos glėbio.
„Ilgą laiką apie kariuomenę negalvojau, bet kai dabar tokia padėtis, nusprendžiau savanoriškai pasimokyti karybos, lankyti savanorių kursus. Bet iš to nedarysiu politinio šou“, – tikino M.Adomėnas.
Sidnėjuje įdomiau nei Rukloje
Kylanti konservatorių žvaigždė 33 metų Mykolas Majauskas iškart patikino sveikinantis sprendimą grąžinti karinę prievolę.
„Tėvynės sąjunga visada nuosekliai pasisakė už visavertį visuomenės rengimą gynybai ir buvo prieš privalomosios tarnybos sustabdymą. Jau tada buvo matyti, kad istorija mūsų regione nesibaigė, kad negalima atsipalaiduoti. Kodėl negrąžinome šaukimo dirbant mūsų Vyriausybei? Todėl, kad kategoriškai nepritarė koalicijos partneriai liberalai, o ir saugumo suvokimas buvo kitoks.
Estijoje yra puikiai veikianti privalomosios tarnybos sistema, ten aukšta motyvacija, niekas nebediskutuoja, ar reikia. Puikus ir Izraelio pavyzdys, kur verslas ir ekonomika remiasi motyvuotais, disciplinuotais žmonėmis, kuriuos ugdyti padėjo būtent karinė prievolė“, – kaip iš rašto rėžė jaunas politikas.
M.Majauskas kaip patriotinio pareigingumo pavyzdį pateikė ir Izraelį.
Ši šalis tikrai galėtų būti pavyzdys Lietuvai – karinę tarnybą ginkluotosiose pajėgose, kurioms kasdien tenka žvelgti pavojui į akis, yra atlikę buvusio premjero Benjamino Netanyahu, prezidento Arielio Sharono vaikai ir anūkai. Izraelyje politinė karjera apskritai neįmanoma, jei neatlikta karinė prievolė.
Estijos ir Danijos, šalių, kuriose veikia šauktinių kariuomenės, už karinę prievolę pasisakantys politikai laiko garbės reikalu rodyti asmeninį pavyzdį – patiems išmokti gynybos įgūdžių, o jei amžius neleidžia – skatinti savo sūnus atlikti karinę tarnybą.
Rimta, patriotiška pozicija. Bent jau žodžiais. O kaip dėl darbų? Paklaustas apie jo paties karinį pasirengimą, politikas atsakė trumpai: „Netarnavau.“ Pasirodo, tuo metu, kai buvo sulaukęs šauktinio amžiaus, M.Majauskas įstojo į Vilniaus universitetą, o netrukus išvyko studijuoti į Sidnėjų (Australija).
G.Landsbergis – šaulys
Šaukimą buvo gavęs, bet dėl studijų aukštojoje mokykloje netarnavo ir europarlamentaras 33 metų Gabrielius Landsbergis. Jis – vieno Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vadovų Vytauto Landsbergio anūkas.
Tačiau bent jau šautuvą jaunas vyras yra matęs, čiupinėjęs ir šaudęs – nuo praėjusių metų G.Landsbergis įstojo į Lietuvos šaulių sąjungos gretas.
„Taip pat džiaugčiausi, jei būtų galimybė atlikti karinę tarnybą šiuo metu“, – teigė jis. Įgyvendinti šią svajonę būtų nesudėtinga – reikėtų tik iš Briuselio grįžti į Lietuvą ir pasiprašyti savanoriu.
Pagaliau tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) ir anksčiau, ir dabar galima ir studijuojant, derinant karinius mokymus ir studijas.
Valdžia nesirūpino karine rengyba
Iš tiesų gal nereikėtų per smarkiai smerkti mūsų politinio elito atstovų dėl to, kad, žodžiais alpdami iš meilės Lietuvai, jie savo atžalų išsilavinimu rūpinosi labiau nei jų pareiga Tėvynei.
Juk tai buvo laikas, kai Kremliaus tankai dar neriaumojo Ukrainoje, o artimiausia geopolitinės krizės ugnis liepsnojo kažkur Azijoje.
Kita vertus, būtent valdantieji politikai nesirūpino, kad aukštojo mokslo siekę jaunuoliai neatitrūktų nuo pilietinės pareigos ginti savo valstybę.
Seimo narys, Lietuvos krepšinio žvaigždžių komandos veteranas Sergejus Jovaiša apgailestavo, kad, panaikinus sovietinę karinio rengimo sistemą mokyklose ir universitetuose, nebuvo sukurta lietuviška sistema.
„Dabar tikrai reikėtų įsteigti karinio rengimo katedras, jau nuo mokyklos suolo mokyti gynybos dalykų“, – sakė S.Jovaiša.
Iš 5 jo vaikų tik vienas sūnus – 21 metų Pranas šiuo metu užsienyje kremta aviacijos mokslus.
„Jis mokosi civilinės aviacijos, bet jei reikės persikvalifikuoti ir sėsti prie karinio lėktuvo vairalazdės, esu įsitikinęs, jis sutiks. Aš irgi neprieštarausiu ir nebandysiu išsukti jo nuo tarnybos. Taip, suprantu, kad mano vaikui grės pavojus. Bet jeigu nebus laisvos šalies, nebus ir gyvenimo“, – kalbėjo S.Jovaiša.
Tarnavo, bet šaudyti neišmoko
Į privalomąją karinę tarnybą jaunuoliai turėtų būti šaukiami nuo šių metų rudens. Tokį VGT sprendimą išpeikė kovotoju už Lietuvą ir prieš seksualines mažumas pasiskelbęs Petras Gražulis.
„Tokią kariuomenės pertvarką turėjo apsvarstyti Seimas. Karinę prievolę atkurti būtina, bet ne taip, kaip dabar padaryta. Reikėjo pašaukti į kariuomenę tuos vyrus, kurie buvo tarnavę iki 2008-ųjų, apmokyti juos, kaip elgtis hibridinio karo atveju, supažindinti su naujais ginklais. O dabar šaukiami geltonpūkiai, lengvi taikiniai priešui“, – piktinosi P.Gražulis.
Parlamentaro patrioto sūnus Lietuvos kariuomenėje taip pat netarnavo – šaukiamasis amžius sukako 2008-aisiais, kai buvo nuspręsta formuoti vien profesionalų ginkluotąsias pajėgas.
Kaip pripažino P.Gražulis, jam irgi neteko ragauti tikros karinės tarnybos skonio okupantų armijoje. Tik kelis mėnesius tarnavo statybos batalione. Tad jam net šautuvą teko tik trumpai palaikyti rankose, pagrindiniai „ginklai“ buvo mentė ir plaktukas.
Kariniai statybininkai sovietų armijoje buvo niekinami ir laikomi žemiausia kasta.
