Po Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžio dėl šauktinių grąžinimo kariuomenės vadas generolas majoras V.J.Žukas iš pradžių pasakė aiškiai: „Šiuo metu Rusijos karinės grėsmės nėra.“
Bet tuoj pat papildė: „Tai, kad dabar nėra realios grėsmės, nereiškia, kad jos nebus po savaitės, mėnesio, pusmečio, metų.“ Ar Lietuvos karinė žvalgyba yra tikra tik dėl vienos savaitės?
Kiek tenka girdėti ir skaityti, generolas majoras V.J.Žukas yra atsakingai kalbantis žmogus, nelinkęs be reikalo bauginti visuomenės.
Juo labiau nemanau, kad apie savo žodžių pasekmes negalvotų Didžiosios Britanijos premjeras D.Cameronas: „Jeigu Rusija dabar nebus sustabdyta Ukrainoje, rytoj mes išvysime Moldovos ir Baltijos šalių destabilizavimą.“
Dėl Rusijos grėsmės Baltijos valstybėms jau yra perspėję, net įvardydami konkrečius būdus, Didžiosios Britanijos gynybos sekretorius M.Fallonas ir buvęs NATO vadovas A.F.Rasmussenas.
Nuo jų neatsilieka ir NATO pajėgų vyriausiasis vadas P.Breedlove'as, tiesa, kita Rusijos auka kol kas įvardijęs tik Moldovą. Bet juk ne ko nors iš vakaro užvalgęs ir blogai susapnavęs jis tai sako.
Vis dažniau netikėtai randami ir žiniasklaidoje paskelbiami slapti Kremliaus planai. Tai senas žvalgybinis triukas nutekinti informaciją. Galima mažiau kreipti dėmesį į skleidžiamas politologų pranašystes, bet po aukšto ir aukščiausio rango politikų ar NATO kariškių pareiškimų norom nenorom privalai suklusti.
Didžiosios Britanijos žvalgyba yra viena stipriausių pasaulyje, po jos sparnu dirba daug etatinių ir neetatinių analitikų. Kažin ar ryžtųsi D.Cameronas samprotauti apie realias grėsmes Baltijos šalims, jei po ranka neturėtų rimtos žvalgybinės informacijos.
Lietuvoje taip pat jau laikas aukščiausiu lygiu pasisakyti dėl konkrečių grėsmių, tarp jų ir karinės. Kariuomenės vado patikinimų jau nebepakanka.
Didžiuma Lietuvos piliečių yra išmintingi, jie atskiria pelus nuo grūdų. Jeigu mūsų gyventojai būtų linkę į paniką, po beveik metus trukusio informacinio škvalo, kad karas – rytoj, jau seniai būtų iššlavę parduotuvių lentynas.
Žmonės įsidėmi politologų prognozes, bet laukia valdžios žodžio. Premjeras A.Butkevičius jau komentavo M.Fallono nuogąstavimus. Stebėjosi, kodėl gynybos sekretorius savo įžvalgų pirma neperdavė diplomatiniais kanalais.
Beje, Estijos ir Latvijos žemesnio rango nei prezidentas pareigūnai irgi kritiškai įvertino M.Fallono samprotavimus. Lietuvos žiniasklaida kažkodėl apie tokią kaimynų reakciją nutylėjo. Nors ir kitokiame kontekste, savo ministro žodžius beveik pakartojo D.Cameronas. Jų jau nebegalima priskirti nieko neįpareigojančiam informacinio karo žanrui.
Būtina prezidentės intervencija. Reikia tikėtis, kad D.Grybauskaitė turi patikimos žvalgybinės informacijos ir gali realiai įvertinti dabartinio pavojaus Lietuvai lygį. Nereikia pamiršti, kad skubų privalomosios karinės tarnybos sugrąžinimą gyventojai irgi tiesiogiai sieja ne su teoriniu grėsmių aptarimu.
Jeigu ruošiamasi rimtam NATO ir Rusijos susidūrimui, apie tai ir reikia kalbėti. Žmonės būtinai pareikalaus kur kas detalesnio realios situacijos paaiškinimo, nei tai buvo padaryta po VGT posėdžio.
Tikrai nepavyks išsisukti kariuomenės vado pasakojimu, kad šauktinių rengimas prilygs devynių mėnesių futbolo sezonui. Ir ką reiškia šauktinių atranka atsitiktinumo principu. Ką bendra valstybės gynimas turi su loterija? Tai jau kritiškai pažymėjo įvairios pasaulėžiūros Lietuvos politikai.
Pareiga ginti valstybę yra visuotinė. Atlikti privalomąją karinę tarnybą turi visi atitinkamo amžiaus tai galintys žmonės.
Nors socialdemokratai ir konservatoriai sutaria dėl šauktinių grąžinimo, tai garantuos sėkmingą balsavimą Seime, diskusija bus aštri. Visuomenė šiuo atveju nebus tik stebėtoja.
Nežinau, kiek ėjimų į priekį numatė šauktinių akcijos rengėjai, bet kuriuo atveju valdžiai reikia ruoštis kalbėti geopolitikos ir Lietuvos užsienio politikos temomis.
Problema yra ta, kad norint susivokti, kas iš tikrųjų šiuo metu vyksta Vakarų Europos ir Rusijos santykiuose, nebepakanka viešai skelbiamų faktų. Reikia specializuoto žinojimo, ypač karinėje srityje. O dabar, stengdamiesi ką nors paaiškinti sau ar kitiems, maudomės stereotipų ir ideologinių klišių jūroje.
Teiginiai apie Rusijos imperializmą, grobuoniškumą, svajones atkurti sovietinių laikų imperiją nėra visiškai klaidingi, bet šiuolaikiniam informacijos vartotojui akivaizdžiai nepakankami. Visiems aišku, kad Rusijos karas Ukrainoje nėra lokalinis ambicijų karas, ten pereinama į kitą Vakarų Europos ir Maskvos santykių etapą. Bet kokie jie bus, negali atsakyti net specialiai į tai besigilinantys politologai.
Dar daugiau klausimų kyla, kai į prognozių srautą įsipina samprotavimai iš aukštų valstybių ir aljansų tribūnų. Buvęs NATO vadovas A.F.Rasmussenas iškėlė prielaidą, kad Baltijos valstybėse Rusija gali išbandyti, kaip veikia NATO sutarties penktasis straipsnis. Naujas ir netikėtas požiūris.
Bet ar tikrai Rusija ryžtųsi tokiam save žudančiam eksperimentui? Jokių šansų Lietuvoje garantuotai neturi ir hibridinis karas. Netiesiogiai, per savo propagandinius šaltinius Maskva paleido žinią, kad ji nesiruošia su NATO kariauti, bet reaguos į šio Aljanso vadaviečių steigimąsi Baltijos šalyse.
Gal tai ir yra esminė strateginio nerimo priežastis? Į šiuos ir kitus klausimus gali atsakyti tik geriau informuoti Lietuvos vadovai.
